Kauno arkivyskupo homilija Kristaus Kančios pamaldose (2015 04 02)
Paskelbta: 2015-04-04 09:01:01

 Pakeltas nuo žemės

„Jėzus Kristus <...> nusižemino tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 8–9), – šitaip apaštalas Paulius nusako Jėzaus meilės kelią nuo nukryžiavimo iki prisikėlimo.

Baisesnės ir labiau pažeminančios bausmės už nukryžiavimą vargu ar buvo galima sugalvoti. Romos imperijoje ji buvo taikoma vergams ir maištininkams. Sukurstyti žydai reikalavo šios bausmės Jėzui. Pilotas gerai matė Jėzui metamų kaltinimų absurdiškumą, tačiau, būdamas bailys ir nenorėdamas pyktis su žydais, ištarė sprendimą: „Ibis in crucem!“ – „Eisi ant kryžiaus!“ ir nusiplovė rankas. O kad nusiplaunant rankas, būtų galima nusiplauti nusikaltimų bei nuodėmių dėmes sieloje!

Jėzus ilgai ruošėsi šiai Kryžiaus kančios valandai. Jis, Dievo Sūnus, dėl šios valandos tapo žmogumi ir visą žemišką gyvenimą jai ruošėsi. Šios valandos Jėzus neužmiršo atsimainymo metu, kai trys mokiniai matė dieviškai spindintį savo Mokytojo veidą. Jis tuomet kalbėjo apie savo būsimą kančią Jeruzalėje.

Jėzaus mirtis ant kryžiaus – tai Dievo meilės plano svarbiausioji dalis, skirta išgelbėti blogyje pasiklydusiam žmogui. Tai Dievo šauksmas ketinančiam rinktis nuodėmę: „Sustok! Rinkis ne nuodėmę, bet Dievo meilės kelią!“

Dievas įvairiausiais būdais bandė žmogui parodyti, kokia baisi yra nuodėmė – nukrypimas nuo ištikimybės Dievo meilei. Kai Izraelitai ėjo per dykumą ir maištavo, kodėl Mozė išvedė juos į šią nesvetingą žemę, stokojančią ne tik maisto, bet ir vandens, Dievas leido jiems susidurti su nuodingomis gyvatėmis, nuo kurių įkandimo žmonės mirdavo. Mozė maldavo pasigailėti, ir Dievas paliepė padirbdinti varinę gyvatę ir iškelti ją ant medžio, kad kiekvienas į ją pažvelgęs liktų gyvas.

Mirtinas gyvatės įkandimas – tai geriausias sunkios nuodėmės įvaizdis, nes tokia nuodėmė neša dvasinę mirtį – visiškai atskiria nuo Dievo meilės. Tačiau Dievas, pati Meilės pilnatvė, nepaliovė ieškoti puolusio žmogaus. Dievo meilės ir gailestingumo plane ant kryžiaus medžio turėjo būti iškeltas pats Dievo Sūnus, kad būtų užmokėta nuodėmės kaina ir sugrąžinta žmogui dvasinė gyvybė.

Didįjį penktadienį valandėlę sustokime, pabandykime nurimti nuo kasdienio triukšmo, gerai įsižiūrėkime į kančioje paskendusį Jėzų ir mintyse kalbėkime: „Jėzau, tu dėl manęs prisiėmei kryžiaus kančią. Tu myli mane labiau, nei geriausia motina galėtų mylėti savo vaiką, ir trokšti mane išgelbėti. Apie tai kalba kiekvienas Tavo kraujo lašas, kalba vinys, pervėrusios rankas ir kojas, kalba erškėčių vainiko dygliai, negailestingai žeidžiantys Tavo galvą. Tu mane myli ir lauki mano atsakymo. Tuo atsakymu tebūna mano širdies pasikeitimas.“

Kartą Jėzus žydams kalbėjo apie žemėn kritusį ir apmirusį kviečio grūdą, kuris duos gausių vaisių (plg. Jn 12). Tuo apmirusiu kviečio grūdu tapo pats Jėzus. Jo mirtimi ant kryžiaus buvo nugalėta nuodėmė ir nugalėtas šio pasaulio kunigaikštis – velnias. Apie visa tai Jėzus kalbėjo prieš savo mirtį: „Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Ar esame patraukti Jėzaus meilės? Atsakykime ant kryžiaus kenčiančiai Meilei.

Didįjį penktadienį pagerbiame Kristaus kančią ir kryžių. Po šio vakaro liturgijos Kauno gatvėmis eisime Kristaus kryžiaus kelią. Tai bus matomas Kristaus kančios pagerbimas. Kur kas vertingesnis bus nematomas kryžiaus pagerbimas, jei leisimės pagaunami Dievo meilės, jei Evangeliją bandysime daryti savo gyvenimo keliu, jei savo kasdieniame gyvenime dažniau pamąstysime, ką galėtume padaryti gero ne sau, bet kitiems.

Deja, su mumis gali nutikti kaip su ta žydų minia, stovėjusia arti kenčiančio Jėzaus. Jiems Jėzaus nukryžiavimas buvo tik vienas iš retesnių renginių, į kuriuos ateidavo vedini žmogiško smalsumo. Panašiai ir mes, stebėdami televizijoje ar internete kruvinas scenas, susijaudiname, bet tai nepadaro mūsų nei išmintingesnių, nei geresnių. Didįjį penktadienį labai tiktų pasiryžti: nebūsiu miniažmogis – žmogus be dvasinių vertybių, kaukiantis su vilkais, sugebantis tik pykti, inkšti ir grobti, bet nenorintis su meile kitiems patarnauti.

Ant Kalvarijos kalno iškilęs kryžius buvo skirtas pažeminimui ir kančiai, bet Dievo meilė pavertė jį vėliava, po kuria amžių amžiais žygiavo ir žygiuos milijonai tikinčiųjų. Ar esu jų tarpe? „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ – šie Viešpaties Jėzaus žodžiai skirti kiekvienam iš mūsų.

 

Ganytojo žodis

Viešpats duoda žmogui išminties suprasti Kryžiaus slėpinį, iš kurio kyla gyvybė, viltis, prisikėlimas. Sekime Viešpatį Jo keliu į Prisikėlimą, kuris kiekvienam skirtas iš dangaus Tėvo beribio gailestingumo ir meilės.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune