Balandžio 19-osios sekmadienį katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“ Kaune, VDU Didžiojoje salėje, šiuo velykiniu laiku surengė Atsinaujinimo dieną „Gyvenimas Šventojoje Dvasioje“. Į ją iš pačių įvairiausių Lietuvos kampelių ir šį kartą suvažiavusieji (pilnoje salėje buvo matyti daug jaunų veidų, šeimų su vaikais) kartu su „Gyvaisiais akmenimis“ šlovino Viešpatį giesmėmis, tradiciškai klausėsi renginio temą plėtojusių dviejų konferencijų, po pietų dalyvavo darbo grupėse, priėmė užtarimo maldos pagalbą (iš jai tarnaujančių „Gyvųjų akmenų“ ir „Gailestingumo versmės“ bendruomenių narių) ir drauge šventė renginį vainikavusią sekmadienio Eucharistiją, kuriai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ.
I konferencija – „Gydantis ir stiprinantis Dievo gūsis“
Ją vedęs kun. Antanas Saulaitis SJ pateikė įstabių pavyzdžių, kaip Šventoji Dvasia, tarsi vėjo gūsis, netikėtai patiems paprasčiausiems žmonėms įkvėpia tokių sumanymų, kuriais labai pasitarnaujama artimui, kaip iš didesnių ar mažesnių artimo meilės darbų kyla platesni sąjūdžiai, judėjimai, kurie pastebimai į gera keičia visuomenės gyvenimą. Štai dvylikametis paskatino JAV visuomenės sąjūdį nepirkti sportinių batelių iš gamintojų, kurie baisiomis sąlygomis išnaudoja vaikus, taip padarant įtaką verslo etikai. Diena, primenanti blaivų vairavimą, pradėta minėti, kai vienos žuvusios merginos mama ir kitos mamos kilo į sąjūdį už blaivų vairavimą. Uptono Sinclairio romane „Džiunglės“ aprašyti XX a. pr. Čikagoje gyvenę ir gyvulių skerdykloje dirbę lietuviai atkreipė visuomenės dėmesį į švarų maistą, higienos sąlygas jį gaminant. Čikagos arkivyskupijoje (t. Saulaitis ilgus metus yra tarnavęs JAV lietuvių sielovadoje) buvo kilęs sąjūdis įsivaikinti visus vaikus, likusius be tėvų globos.
Konferencijoje buvo atkreiptas dėmesys, jog ir visa krikščionybės istorija atspindi, kaip iš Dievo malonės, Šventosios Dvasios paskatinto gerų darbų troškimo, artimo meilės krikščionys tapo tie, kurie pirmieji darė gera: švietė, kūrė mokyklas, steigė ligonines, slaugė, gydė. T. Saulaitis čia priminė Dvasios įkvėptų garsių jėzuitų šventųjų pavyzdžius: štai šv. Pranciškus Ksaveras pats vienas sugebėjo įsteigti Indijoje mokyklas; šv. Ignacui Lojolui atėjo į galvą mintis, jog kiekvienas gali turėti „prieigą“ prie Dievo; jo „Dvasinės pratybos“ kvietė pažinti save, atskirti esminius dalykus savo gyvenime, ugdyti sąžinę, imtis dvasinio vadovavimo. Konferencijoje minėtas jėzuitų indėlis į Vatikano II Susirinkimo liturgijos atnaujinimą (atsižvelgiant į vietinių Bažnyčių dvasinį, kultūrinį paveldą), į švietimą, kuriant tokį ugdymo modelį, kuris būtų paremtas bendravimu, tarnavimo kitiems idealais. Ypač per patarnavimą kitiems jauni žmonės gali būti patraukti į Bažnyčią (pvz., Toronto parapijoje, t. Antano pasakojimu, per labdaringus sriubos pietus patarnauja jaunuoliai, o aukos skiriamos vargingesnių žmonių maitinimui ir Lietuvoje).
Ir vienas žmogus, kaip sakė t. Saulaitis, Dievo gūsio pagautas, gali labai daug naujo įnešti į žmonijos istoriją, kad pasaulis būtų šviesesnis, geresnis, eitų į pilnutinį Kristų. Dar daugiau gali kad ir maži krikščioniški sambūriai, maldos grupės, Šventojo Rašto skaitymo būreliai. Jie Bažnyčioje įgyvendina labai skirtingų žmonių sugyvenimo pavyzdį, kurio reikia ir visuomenei, kad visi gali kuo darniau ir taikiau sugyventi.
Šioje konferencijoje t. Saulaitis atkreipė dėmesį, jog dvasinio gyvenimo esmė – tarnavimas kitiems, o jo laukia, ypač Lietuvoje, paliatyvioji slauga, liūdni senelių ir vaikų namai. Šventoji Dvasia įkvepia troškimą apsidairyti aplink, ką ir kaip galima nuveikti dėl kitų labo.
II konferencija – „Būkite pilni Dvasios“ (Ef 5, 18)
Jos vedėjas dr. Valdas Mackela (VDU KTF) sakė jai parinkęs temą, kuri labiausiai atitinka troškimą turėti Dievo malonės pilnatvę, kad gyvenime Jo Dvasios būtų kuo daugiau. Kad Šventoji Dvasia darytų Dievo darbus per žmogų, neužtenka ją priimti ir patirti vieną kartą. Galima nuolat prašyti, kad Dievas duotų Šventosios Dvasios vis daugiau, ir tai sykiu reiškia būti pasiruošus įvykdyti vieną sąlygą – daryti tai, ko niekada nedarei, žengti ten, kur dar niekada nebuvai, antraip Dievas negalėtų duoti tų dovanų, kurias yra paruošęs.
Apie Šventąją Dvasią, kaip pats minėjo, V. Mackela pasirinko kalbėti remdamasis knyga „Šventosios Dvasios Krikštas“ („Gyvieji akmenėliai“, 2014) ir iš pradžių priminė, kaip kilo joje aprašytas Dvasios krikšto patyrimas ir malonė, išauginusi katalikų charizminio atsinaujinimo judėjimą. Jo pradžia buvo Djukeino universiteto dėstytojų ir studentų rekolekcijos, kuriose prašant gyvenimo perkeitimo giedotas himnas Veni Creator Spiritus ir šauktasi Šventosios Dvasios nužengimo. Žmonės meldėsi taip, kaip niekada nebuvo meldęsi: pradėjo kalbėti kalbomis, gavo įvairias charizmas, jiems radosi poreikis liudyti,– Dvasia buvo išsiliejusi ant jų.
V. Mackela pasidalijo ir savo asmenišku liudijimu apie savo atsivertimą, pavadindamas jį Dvasios krikštu, kai per Kristaus Karaliaus šventę išgyveno ir suvokė Dievo norą, kad taptų Jo tarnu. Vėliau buvo aptarti 12 Dvasios krikšto malonės ženklų (paliudijant ir savo asmenišką patirtį), kaip Šventoji Dvasia savo pašventinimu perkeičia santykius su kitais žmonėmis, augina gyvenimo vaisius – apdovanoja gerumu, gyvenimo džiaugsmu. Ji suteikia Dievo garbinimo, šlovinimo dovaną (net ir kalbomis), kuri padeda nukreipti žvilgsnį nuo savęs į Viešpatį, į Jo garbinimą ( ir visu savo gyvenimu). Šventoji Dvasia pažadina tikrą Dievo žodžio alkį, duoda naują maldos, sakramentų supratimą. Joje naujai išgyvenama meilė Bažnyčiai, kai džiaugiamasi dėl kiekvieno, kuris jai tarnauja. Šventoji Dvasia suteikia savo dovanų (charizmų, nors daugybė žmonių, pasak V. Mackelos, net nežino jų turintys). Ji išgydo, kas žmoguje būna giliai sužeista, ir išlaisvina, skatina veikti tarp žmonių, džiaugsmingai skelbti ir liudyti, žadina norą būti šalia silpnųjų, įkvepia ekumeninį bendravimą. Šventoji Dvasia skatina bendruomenių kūrimąsi, nes yra toji, kuri vienija į bendrystę – būdami kartu, kiekvienas atranda savo pašaukimą, taip bendrystėje gali išgyventi krikščioniškojo gyvenimo tikslą, kuris yra ne darbai, bet meilė. Konferencija užbaigta malda iš naujo šaukiantis Šventosios Dvasios, kad Ji parodytų tuos kelius, kuriais Dievas nori veikti žmonių gyvenime.
Darbas grupėse
Popiet Atsinaujinimo dienoje vyko darbo grupės: kun. Tomas Pilchas OFM Cap. vedė grupę jaunimui, t. Severinas Holocheris kalbėjo apie Sutaikinimo sakramentą kaip susitaikymą su Dievu ir artimu, ses. Agnietė Ivaškevičiūtė OSB dalijosi apie išėjimą į dykumą pagal Dykumos tėvų išmintį.
Daugiausia renginio dalyvių (beveik pilna didžioji salė) pasirinko kun. dr. Arnlodo Valkausko vadovaujamą grupę tema „Šventosios Dvasios dovanojama laisvė: kaip kasdien kovoti kovą su kūnu, pasauliu ir velniu“. Kun. Valkauskas atkreipė dėmesį, jog be Velykų konteksto neįmanoma kalbėti apie Šventąją Dvasią. Kur Kristus, ten ir Šventoji Dvasia. Apie ją nemąstoma ir atsietai nuo Bažnyčios. Visi lig vieno per Bažnyčios teikiamus sakramentus gauna Šventąją Dvasią, tampa jos šventovėmis. Tačiau pasaulyje nuolat vyksta dvasinė kova už žmogų. Turime baimės, melo, dvilypumo paveldą iš sovietmečio, kuris stipriai pažeidė žmogaus dvasią, psichiką. Šiandien žmogų siekiama pavergti per manipuliacijas tiesa. Būtent Šventoji Dvasia leidžia atpažinti savo žmogiškąjį orumą, save kaip Dievo jau išaukštintus ir Jo asmeniškai mylimus vaikus, kuriems Jis turi savo planą. Pagrindinė kova, pasak kun. Valkausko, vyksta ne su pasauliu, bet su savimi. Svarbiausia šiose kovose priimti save kaip vertingą, atpažinti ir atsirinkti kaip Dievo žmogui, nuolankiai leisti Dievui veikti savyje. Kovose su pasauliu ir velniu svarbi melstis, sakyti „ne“ sunkiai nuodėmei, nepritarti lengvai, rinktis Šventąja Dvasia jau paženklinto žmogaus kelią.
Eucharistijos šventimas
Įvadui į Eucharistiją vadovavęs vyskupas Kęstutis Kėvalas atkreipė dėmesį į Evangelijos pagal Joną eilutę: „Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint“ (24, 41) apie mokinių reakciją į Jėzaus Prisikėlimą. Šiuo velykiniu laiku ir mes esame panašūs įmokinius, kurie labai įvairiai reagavo į Velykų įvykį, nes žmogų dažnai kamuoja, baimės, nusivylimai; be to, šiame pasaulyje tai, kas gera, visada patiria nukryžiavimo išbandymą. Gėris, pasak vysk. Kėvalo, kartais atrodo kaip pralaimėjimas, bet jei žmogus ištveria, tai eina į gera. Norint gyventi Dievo įkvėpimu, tikėjimo džiaugsmu, reikia nuolat širdimi ir protu grįžti į pirminį susitikimą su Kristumi. „Tikėjimo džiaugsmas – tai gyvenimo Šventojoje Dvasioje bruožas“, – sakė ganytojas, atkreipdamas dėmesį, jog jį turintis nebegali šiuo džiaugsmu nesidalyti su sesėmis ir broliais, ir ragindamas būti vilties apaštalais savo aplinkoje.
„Melskimės vieni už kitus ir visą Lietuvą, kuriai labai reikia dvasinio atsinaujinimo“, – ragino arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, pradėdamas sekmadienio Eucharistiją, kuri buvo ypač džiaugsmingai (su mažaisiais Atsinaujinimo dienos dalyviais – vaikais ir jiems talkinusiais savanoriais prie altoriaus) švenčiama pilnutėlėje salėje. Eucharistiją koncelebravo vysk. Kęstutis Kėvalas, kunigai Severinas Holocheris OFM ir Tomas Pilchas OFM Cap. Patarnavo Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai.
Savo homilijoje arkivyskupas kalbėjo apie visų pakrikštytųjų misiją būti Viešpaties kančios ir prisikėlimo liudytojais. Ypač jais yra tie pasišventusieji vyrai ir moterys Bažnyčioje, kurie atiduoda Dievui ne savo gyvenimo trupinius, bet visa, ką turi brangiausio, dėl to patiria ramybę ir džiaugsmą, kurio negali duoti pasaulis. Ganytojas paminėjo, koks paveikus gali būti liudijimas tų žmonių, kurie geba radikaliai ir ištikimai sekti Jėzumi, ragino būti liudytojais, kuriems tikėjimas yra ne kryžius, bet sparnai „Kad galėtume būti geri tikėjimo į prisikėlusįjį Kristų liudytojai, reikia turėti gyvą tikėjimą, suvokti jo vertę ir visu savo gyvenimu drąsiai jį išpažinti“, – sakė homiliją užbaigdamas arkivyskupas.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
