Balandžio 27 dieną Palemono Švč. M. Marijos Rožinio Karalienės parapijoje vykusioje Kauno I dekanato kunigų konferencijoje aptartos Atgailos sakramento šventimo aktualijos. Konferencija buvo pradėta bendra Valandų liturgijos malda. Dekanato dvasios tėvas kun. Severinas Holocheris OFM ragino atkreipti dėmesį į Jėzaus žodžius: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Be Kristaus, pasak dvasios tėvo, nėra gyvenimo. Todėl reikalingas nuolatinis visų atsivertimas.
Konferencijai pirmininkavęs dekanas mons. teol. lic. Vytautas Grigaravičius pakvietė kalbėti kun. Arūną Simonavičių, Vilkaviškio vyskupijos Skriaudžių Šv. Lauryno ir Ąžuolų Būdos Šv. Antano Paduviečio parapijų kleboną.
Savo pranešimo pradžioje prelegentas klausė visų susirinkusiųjų, kas yra tikėjimas. Tai, pasak kun. Arūno, yra Asmuo ir santykis tarp Asmenų. Būtent Atgailos sakramentas ir padeda žmonėms artėti Asmens – Kristaus link. Prelegentas pabrėžė, jog šiandien sparčiai plinta dvasinė nejautra. Šia liga rizikuoja susirgti ir kunigai. Buvo įvardytos tos blogybės priežastys. Tai – žinių neturėjimas, asmeninis tikėjimo nepraktikavimas, netvarkingas tikėjimas. O juk kunigas penitentui turi būti lyg išorinė sąžinė, nubrėžianti ribą tarp nuodėmės ir ne nuodėmės. Deja, ta riba, kaip sakė kun. A. Simonavičius, greitai gali išsitrinti. Todėl labai svarbu gręžtis į sąžinę. Bažnyčios mokyme, pasak kun. Arūno, ne veltui kalba apie dvasinę nejautrą perauga į mokymą apie sąžinę.
Kunigui, teikiančiam Atgailos sakramentą, svarbu nuolat prisiminti, jog visi esame Dievo akivaizdoje. Atgailos sakramente svarbi ir nuoširdi, lėta malda. Kartu nereikia pamiršti ir budrumo – kunigas turi stebėti, kaip žmogus, atliekantis išpažintį, mąsto. Didelį vaidmenį čia, pasak pranešėjo, užima ir empatija. Tam, kad būtų tinkamai švenčiamas Atgailos sakramentas, itin svarbus ir kruopščiai atliktas sąžinės patikrinimas.
Baigdamas savo mintis, kun. Arūnas Simonavičius pasidalijo asmeninėmis įžvalgomis, kodėl žmonės bijo išpažinties. Pasak jo, tam turi įtakos ir puikybė, baimė, įvairūs sunkumai pasitaisyti. Labai svarbu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Galiausiai labai svarbus ir liturginis šventimas. Kunigo rankų uždėjimas ant penintento reiškia ir tapimą Dievo vaiku, o nuo seno praktikuojamas išpažinties atlikimas bendruomenės akivaizdoje simbolizuoja klydusiojo sugrįžimą į bendruomenę.
Konferencijos pabaigoje aptarti einamieji klausimai.
