Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ homilija abiturientams arkikatedroje (2015 05 26)
Paskelbta: 2015-05-29 17:56:08

Atėjote padėkoti Dievui už jūsų gyvenimo gražiausius dvylika metų. Šia proga noriu priminti Šventojo Rašto mintį: „Nesirodyk prieš Viešpatį tuščiomis rankomis“ (Sir 35, 4). Viešpačiui negalime paaukoti moralinių šiukšlių: nesąžiningumo, neteisumo, nemeilės, neskaistumo ir panašių dalykų. Dievui galima atnešti stropaus darbo, tiesaus ir draugiško elgesio, pagarbos žmonėms dovaną. Jam taip pat galima atnešti savo gražias svajones ir ateities planus, kuriuose Lietuvai turėtų rastis vietos.
„Duok Aukščiausiajam, kaip jis tau yra davęs, taip dosniai, kaip išgali“ (Sir 35, 9). Dievas mus apdovanojo labai dosniai: davė skvarbų protą, mylinčią širdį ir nenuslopinamą laisvės ilgesį; dar pridėjo ir sveikatos. Tačiau mes, žmonės, Dievo atžvilgiu dažnai būname ne tiek dosnūs; ne kartą jam pažeriame tik trupinių. Kai kas net pasako: tikėjimo reikalams užteks pensininko amžiaus. Tai labai prastas sprendimas. Dievui reikia atiduoti tai, ką turime geriausio, – visą savo gyvenimą: „Dosnia širdimi garbink Viešpatį. <...> Visas savo dovanas atnašauk su šypsena“ (Sir 35, 7–8).

Evangelijoje dažnai minimas Kristaus mokinys Petras galėtų būti mums labai geras pavyzdys, kokie mes turėtume būti Dievo atžvilgiu. Kartą Petras Jėzui pasakė: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“ (Mk 10, 28). Šitais žodžiais „viską palikome“ pasakyta tikrai viskas. Iš tikrųjų Petras Jėzui atidavė labai daug: paliko savo tėviškę, visiškai pasišventė Jėzaus paskirtai misijai ir gyvenimo pabaigoje tapo kankiniu už savo Mokytoją.

Pripažinkime, kad būti labai dosniam Dievo atžvilgiu mus truputį, o gal ir net labai gąsdina. Juk ne kartą pamąstome, kad gyvenimas yra duotas tik vieną kartą ir norisi viską pamatyti, patirti, paimti. Atrodo, ko nors sau neduoti yra nesuprantamas apsiribojimas. O Dievas tarsi kai ką apriboja: čia to, čia ano negalima. Netiesa, Dievas mūsų ne tik neapriboja, bet ir kviečia imti ir pilnomis rieškučiomis semti gėrį. Dievas tik kai kur, pavojingose vietose, pastato kelio ženklų, kad mes, be galvos lėkdami, nenusisuktume sprando. Tik pasižiūrėkite į kai kurių praeivių veidus: jie tikrai atrodo pakliuvę į didelę bėdą.
Štai paties Jėzaus tvirtinimas: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo“ (Mk 10, 29–30).

Jūsų laukia labai dideli iššūkiai, kurie bus ne mažiau sunkūs, nei tie, su kokiais susidūrė jūsų tėvai ar seneliai. Sovietmečiu buvo du pasirinkimai: tikiu į Dievą, myliu Lietuvą ir rizikuoju kai ką gyvenime prarasti. Man, pavyzdžiui, į charakteristiką įrašė, kad nesu komjaunuolis ir pasaulėžiūra dar tik besiformuojanti. Nežinau, kaip būčiau patekęs į bet kokią aukštąją mokyklą; kunigų seminarijai tokia charakteristika tiko. Bet juk jauni žmonės renkasi įvairias profesijas. Kitas anuometinis pasirinkimas būdavo – prisitaikau prie okupanto ideologijos, stoju į komjaunimą ir partiją ir tuomet naudojuosi valdžios teikiamomis privilegijomis.

Deja, atgauta laisvė negarantuoja saugaus vidurio kelio, kuriame galėtume tikėti į Dievą, viešai praktikuoti tikėjimą ir kartu be trukdžių siekti savo karjeros. Argi mes nematome, kaip mums jau brukama gender ideologija? Mums patariama tikėjimą pasilaikyti privačiai savo gyvenimo sferai. Drauge su laisve ir tolerancija mums peršamas iškrypęs gyvenimo būdas. Vadinamasis lyčių lygybės ar teisės pasirinkti lytį klausimas padaromas svarbesnis už tautinius, religinius ir kultūrinius klausimus. Net Eurovizijoje tikimasi pergalės su moterų ir vyrų bučiniais. Jei kas nors pabando nepritarti homoseksualų elgesiui, rizikuoja būti laikomas Putino šalininku. Taip gali kilti didelė pagunda susigūžti ir gyventi, kad niekam neužkliūtumei.

Aš tikiu, kad jūs matysite pabaigą šito moralinio klaidžiojimo, į kurį stumiami visi Europos žmonės, panašiai, kaip jūsų tėvai matė komunizmo kūrimo pabaigą devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Ne Europa kalta dėl esamos moralinės suirutės ir klystkelių. Tai naujos kartos marksistai, tik prisidengiantys Europos Sąjungos vėliava, kurioje yra dvylika žvaigždžių, simbolizuojančių Švč. Mergelę Mariją. Šiame Dievo pasaulyje piktasis sugeba užimti kai kurias pozicijas, bet jis negali laimėti mūšio, nes tai yra virš jo jėgų. Jūs tikrai matysite, kaip žlugs visos ideologijos, kurios šiandien bando nesiskaityti su bendražmogiškomis ir krikščioniškomis vertybėmis ir kurių pergalei skiriami milžiniški pinigai. Tik linkiu nepadaryti klaidos, kad kada nors nereikėtų, kaip buvusiems kompartijos nariams, teisintis prieš Lietuvos žmones: juk ir mes kūrėme Lietuvą! Lietuva yra kuriama tuomet, kai išdrįstama jos interesus iškelti aukščiau už savo patogumus, privilegijas ir panašius dalykus.

Mišiose melsiu Viešpatį sėkmės jūsų gyvenime, bet drauge prašysiu paties svarbiausio dalyko: kad eitumėte per gyvenimą tiesūs, drąsūs ir nebijotumėte, jei reikės, dėl švenčiausių dalykų kai kada ir pakentėti.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

 

Ganytojo žodis

Bažnyčia kaip visuotinis Dievo meilės sakramentas pasauliui tęsia Jėzaus misiją istorijoje ir siunčia mus visur, kad per mūsų tikėjimo liudijimą ir Evangelijos skelbimą Dievas galėtų ir toliau rodyti savo meilę, paliesti ir perkeisti širdis, protus, kūnus, visuomenes ir kultūras kiekvienoje vietoje ir kiekvienu laiku.

Iš popiežiaus Pranciškaus Žinios Misijų sekmadieniui

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune