Arkivyskupo S. Tamkevičiaus pamokslas Krizmos Mišiose Didįjį ketvirtadienį (2011 04 21)
Paskelbta: 2011-04-21 13:25:30

 Jis patepė ir pasiuntė mane

Didysis ketvirtadienis – neeilinė metų diena. Mišias su savo vyskupais švenčia beveik visi arkivyskupijos kunigai. Šią dieną buvo įsteigta Eucharistija ir Kunigystės sakramentas. Kunigystė ir Eucharistija yra vienas nuo kito neatskiriami Dievo meilės slėpiniai. Šią dieną kunigai ir pasauliečiai dėkoja Dievui už Eucharistijos ir kunigystės dovanas.

Mišių Evangelijos skaitinys mums priminė Jėzų, atėjusį į savo gimtąjį miestelį Nazaretą. Sinagogoje Jėzus perskaitė pranašo Izaijo žodžius: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų ( Lk 4, 18–19).

Šie pranašo žodžiai tiksliai nusakė Jėzaus misiją žemėje. Jis atėjo paskelbti išgelbėjimo žinios, jog esame mylimi dangaus Tėvo vaikai. Jis atėjo išvaduoti mus iš tamsos kunigaikščio gundymų, nuodėmės pančių ir atverti mums akis amžinybės horizontams regėti. Pranašas Izaijas rašo: O jūs būsite pavadinti VIEŠPATIES kunigais, – sakys jums į akis: „Mūsų Dievo tarnai “ (Iz 61, 6). Šie pranašo žodžiai taikomi ne tik Senojo Testamento kunigams, bet ir tiems, kuriuos pasišaukia Kristus kaip savo paslapčių ir dovanų dalytojus.

Būti Viešpaties kunigu yra ne tik garbė, bet ir labai didelė atsakomybė už Gerosios Naujienos likimą, už žmones, kurie yra gundomi rinktis ne Dievo, bet nuodėmės kelią, kurie, užuot rinkęsi meilę, gėrį ir džiaugsmą, gali pasirinkti neapykantą, blogį ir neviltį. Ypač didelė kunigų atsakomybė dabartinėje Lietuvoje, kurios padangėje tvyro tamsūs neapykantos ir nevilties debesys

Penktadienį prieš Verbas vadinamasis Feministinis frontas sukurstė grupelę jaunuolių vadinamajai apostazės akcijai – viešai atsisakyti Krikšto ir priklausymo katalikų bendruomenei. Labai gaila šių suvedžiotų jaunų žmonių, bet jų gailėtis neužtenka. Tarp išsakytų argumentų, kodėl jie nenorį priklausyti Katalikų Bažnyčiai,  minėjo ne tik jiems nepriimtiną Bažnyčios doktriną, bet ir kunigų nuodėmes, kurios kartais labai papiktina visuomenę. Tai skaudi tikrovė. Nors protu suvokiame, kad kunigai taip pat yra silpni žmonės, kurie be Dievo malonės gali padaryti pačių skaudžiausių nuodėmių, bet kai susiduriama su dvasininkų nuopuoliais, ne vieno žmogaus tikėjimas susvyruoja. Žmonės yra gundomi padaryti išvadą: jei kunigai taip klysta, tuomet ar beverta tikėti?

Šios tikrovės akivaizdoje mes, vyskupai ir kunigai, negalime nedaryti sąžinės sąskaitos, ar pakankamai rūpestingai saugome savo kunigystės pažadus, kuriuos sudėjome į Bažnyčios ir į Dievo rankas. Mes kasdien turime savęs klausti, ar žmonės mūsų, dvasininkų, gyvenime mato, kad Dievo reikalai mums rūpi daugiau nei pinigai, kad celibatas nėra prieglauda nuo šeimyninio gyvenimo sunkumų, bet kasdienis kunigo meilės dovanojimas ganomiesiems. Ar sužvarbusiame nuo neapykantos ir blogio žmonių gyvenime kunigas šviečia savo gerumu ir dvasingumu?

Kunigystė yra be galo didelė dovana, bet ganėtinai sunki, jeigu prisiimama labai atsakingai. Tačiau kunigas taip pat gali pavargti, gali pasijusti per silpnas pakelti jo pečiams tekusią naštą, kai nuoširdžiausios jo pastangos kartais gali būti neįvertinamos ar net paniekinamos. Kaip tuomet? Į ką kunigas gali atsiremti?

Šio vakaro Mišiose bus skaitoma Evangelija, kaip Kristus savo mokiniams plovė kojas ir paskui paliepė mokiniams, kad ir jie vieni kitiems plautų kojas. Jėzus nusižemino ir paliepė, kad ir jo kunigai panašiai elgtųsi. Yra nenuginčijama tikrovė: kunigystės aukštumoje įmanoma išlikti tik esant labai nuolankiam ir pasitikinčiam ne savo sugebėjimais, tvirta valia ar pan. savybėmis, bet tik Dievu, kuris nusižemino iki mirties ant kryžiaus. Pasitikėjimas Dievu išsaugomas tik tuomet, kai kunigas kasdien rimtai meldžiasi. O jeigu per nelaimę nustoja melstis ar tai daro formaliai, puikybės demonas jo širdyje įsirengia savo sostą. Ir tuomet kunigo klystkeliai jau užprogramuoti.

Šiais metais Dievo tarno Jono Pauliaus II beatifikacijos proga mes turėsime gražią progą pažvelgti į šviesų kunigystės kelią, kuriuo perėjo mums labai artimas palaimintasis popiežius. 1993 m. rugsėjo 4 d. Jonas Paulius II Vilniaus arkikatedroje kalbėjo Lietuvos kunigams: „Kaip Geras Ganytojas priimkite ir eikite pasitikti kiekvieno žmogaus. Visi, ypač jaunimas, ieško dvasios tėvų, gerų vadovų ir Evangelijos dvasia gyvenančių mokytojų. Išklausykite, padrąsinkite, palaikykite ir vadovaukite Dievo tautai, žengiančiai tiesos ir šventumo takais. Štai kur jūsų pasiuntinybė, akivaizdžiai reikalaujanti, kad be atvangos stengtumėtės būti ištikimi ir mylėti Kristų, žmonijos Gelbėtoją. Prieš akis visada turėkite Jėzaus pavyzdį, su dieviškuoju Mokytoju kasdien kalbėkitės, Jo klausykite ir ištikimai juo sekite, kad taptumėte jo atsiųstosios Dvasios įnagiais.“

Arkivysk. S. Tamkevičius




 

Ganytojo žodis

Leidžiamės į misiją, leidžiamės į pokalbį. Popiežius Pranciškus kviečia mus kreiptis į Šventąją Dvasią, kad Ji dovanotų mums įžvalgą ir išmintį, ką turėtume daryti, tai yra pasikalbėti tarpusavyje, šeimose, parapijose, bendruomenėse, organizacijose, darbovietėse, vyskupijose, visoje Bažnyčioje pasaulyje apie Viešpaties valią mūsų laikų žmonėms, Evangelijos džiaugsmo skelbimo būdus šiandienos pasauliui.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune