Arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus homilija Šiluvoje švenčiant Padėkos už laisvę dieną (2015 08 30)
Paskelbta: 2015-08-31 09:41:51

Fotografija Silvijos Knezekytės

Lietuvos laisvės kelias

Paskutinį rugpjūčio sekmadienį, kai Šiluvoje dėkojame Dievui už laisvės dovaną, Dievo žodis skatina mus apmąstyti tai, kas su laisve yra glaudžiausiai susieta. Įstatymo knyga pristato mums išvargusią Izraelio tautą, keturiasdešimt metų keliavusią į Pažado Žemę ir jau stovinčią ant savo svajonių išsipildymo slenksčio. Greitai ji paveldės jiems Dievo pažadėtą žemę. Mozė nurodo, kaip išsivadavę iš nelaisvės jo tautiečiai privalės tvarkytis būdami laisvi, kad išliktų gyvi ir paveldėtų pažadėtą žemę. Jis kalbėjo: „Izraeli, klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis, kad išliktumėte gyvi įeiti ir paveldėti kraštą, kurį Viešpats, jūsų protėvių Dievas, jums duoda. Nepridėkite nieko prie to, ką jums įsakau, ir neatimkite nieko, bet laikykitės Viešpaties, jūsų Dievo, įsakymų“ (Įst.4, 1–2).„Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5) .Mozė primygtinai reikalavo, kad tauta ištikimai laikytųsi Dievo įsakymų, jei nori išlikti ir daugėti. Didžiausia nelaimė būtų gręžiotis atgal į pagonių dievus: „Neisite paskui kitus dievus, <...> kad neužsidegtų ant tavęs įniršiu Viešpaties, tavo Dievo, ir nenušluotų tavęs nuo žemės paviršiaus“ (Ist 6, 14–15).

Taigi Dievo žodis palaimingą gyvenimą laisvėje aiškiai susieja su ištikimybe Dievui, kuris yra laisvės dovanos Autorius.

Paskutinį rugpjūčio sekmadienį pradėjome keliauti į Šiluvą dar tuomet, kai šio pasaulio galingieji planavo sukurti visuomenę be Dievo. Komunizmo kūrėjai mąstė, kad Dievas yra nereikalingas ir jo vietą galįs užimti žmogus. Šio žmogaus leidžiami įstatymai turėjo sukurti šviesų žmonijos rytojų. Religija, ypač krikščionybė, buvo nepageidaujamas reiškinys ir siekta ją uždaryti tarp keturių bažnyčios sienų. Dėl to ir piligrimystės buvo draudžiamos. Anuomet vieša piligrimystė į Šiluvą reiškė ne tik savo tikėjimo viešą išpažinimą, bet ir neįvardintą laisvės siekį. Okupacinė valdžia šito bijojo, todėl teismais bei lageriais bandė visa tai stabdyti. Nepasisekė, nes kova prieš Dievą visuomet pasmerkta pralaimėti.

Prievarta, melu ir bedievybe grįsta sistema pradėjo aižėti ir griūti. Kilo Sąjūdis, atėjo Kovo 11-oji, ir visi pajutome galingą laisvės dvelksmą. Anuomet mums buvo labai svarbus kiekvienas pasaulio žmonių solidarumo gestas. Labai aukštai vertinome pirmąsias valstybes, pripažinusias mūsų nepriklausomybę. Žavėjomės tolimais mūsų draugais – katalikais iš tarptautinės organizacijos „Tradicija, Šeima ir Nuosavybė“, kurie, vykdydami Dievo ir artimo meilės įsakymą, mūsų laisvės siekį parėmė penkiais milijonais parašų, įteiktais Kremliaus vadovams. Mes šio solidarumo niekada neužmiršime.

Peržvelgę mūsų tautos laisvės siekį, labai aiškiai matome, kad jis visada ir visur buvo susietas su tikėjimu į Dievą. Mūsų partizanai, pogrindžio spaudos leidėjai, televizijos gynėjai, Aukščiausios Tarybos rūmų sergėtojai – beveik visi jie buvo inspiruoti ir vedami aiškaus suvokimo, kad laisvę galima išsikovoti ir ją toliau stiprinti tik su Dievo pagalba. Apaštalas Jokūbas laiške krikščionims rašė: „Kiekvienas geras davinys ir tikra dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo“ (Jok 1, 17). Be abejonės, mūsų laisvė buvo Dievo dovana, todėl tai įpareigojo priimti ir vykdyti Dievo žodį.

Gaila, laisvės metais ne visi šitai suprato, o kai kas tiesiog sąmoningai kreipė žmones tolyn nuo Dievo bei Dekalogo. Vietoj Dievo mums buvo peršami stabai; mes buvome skatinami gyvenimą laisvėje tvarkyti ne pagal Dekalogą, bet pagal Palmyros horoskopus, talismanus ar savo įgeidžius. Dalis žmonių priima šias idėjas nekritiškai, tarsi naujas, nors jos tokios senos, kaip ir senas žmogaus bandymas neklausyti Dievo. Dievo žodis skelbia, kad tokio pasirinkimo vaisiai būna pražūtingi.

Labai grėsmingi šių dienų bandymai nesiskaityti su Dievo įstatymu, įrašytu ne tik į akmenines Dekalogo plokštes, bet ir į žmogaus prigimtį. Tik prisiminkime visas atakas, nukreiptas prieš santuokos pagrindu vyro ir moters kuriamą šeimą.

Anuomet Mozė tautai priminė, kad Dievo įstatymo nesilaikymas gresia tautai būti nušluotai nuo žemės paviršiaus. Smarkiai mažėjanti Lietuva tiesiog prikišamai rodo, ar kažkas panašaus nevyksta su mumis.

Šiandien dėkojame už Lietuvos laisvę ir apmąstome savo tautos laisvės kelią. Per maža žinoti tikros laisvės kelią, reikia ryžtingai juo eiti. Jėzus apie Izraelio tautos vadus, kurie skelbėsi ištikimai besilaiką Dievo įstatymo, taip kalbėjo: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. <...> Iš vidaus, iš žmonių širdies išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 6–23). Galima dar pridėti: „ir žudo mūsų Tėvynę.“ Todėl nedejuokime, bet ištikimai laikykimės Dievo rodomo kelio ir savo pavyzdžiu traukime kitus eiti tikros laisvės keliu.

Ačiū jums, dorieji žmonės, kurie laikėtės ir laikotės Dievo bei Evangelijos kelio. Jūs esate „žemės druska“, neleidžianti viskam sugesti. Jūs esate „pasaulio šviesa“, nušviečianti tikros laisvės kelią.

 

 

 

Ganytojo žodis

Viešpats duoda žmogui išminties suprasti Kryžiaus slėpinį, iš kurio kyla gyvybė, viltis, prisikėlimas. Sekime Viešpatį Jo keliu į Prisikėlimą, kuris kiekvienam skirtas iš dangaus Tėvo beribio gailestingumo ir meilės.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune