Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo homilija Šiluvoje švenčiant Kunigų dienos iškilmingą Eucharistiją
Paskelbta: 2015-09-10 19:04:16

Būti Kristaus, būti su Kristumi, būti Kristuje

Švęsdami Mergelės Marijos, Jėzaus Motinos Gimimo šventę vėl prisimename išskirtinį, nepakartojamą ir stulbinantį Dievo prakalbinimą. Dangaus ir žemės Kūrėjas, visatos Viešpats ne tik suranda menką dulkelę tarp milijardų galaktikų, kokia yra žemė, bet ir laiko savo dieviškoje širdyje tai, kas joje vyksta. Dar daugiau – ateina padėti žmogui, kuriam nelabai sekasi, o tiksliau sakant, visiškai nesiseka keliauti šios planetos keliais link laimės.

Prakalbindamas žmogų, Viešpats vėl ir vėl pakartoja tą patį, jau girdėtą, tačiau taip reikalingą kiekvienam iš mūsų žodį: „Nebijok.“ „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!“ (Lk 1, 30) „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į savo namus savo žmonos Marijos“ (Mt 1, 20).

Būdamas tikras šiuo Dievo drąsinimu apaštalas Paulius užtikrina ir mus: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems“ (Rom 8, 28). Tokie Dievą mylintys pašauktieji buvo Marija ir Juozapas. Bet ir visi mes esame pašaukti ir stengiamės savo meile atsiliepti į šį šaukimą.

Šiandien, Šiluvos atlaidų Kunigų dieną, meldžiamės už kunigus ir jų tėvelius. Kunigais tampame šventimais. Noriu pasidalinti trimis aspektais: esame įšventinti, pašventinti ir šventinantys.

 Kunigas yra įšventintas,t. y. įskiepytas, sujungtas su Jėzumi – vieninteliu ir amžinuoju Kunigu. Apie kunigą kartais sakome, kad jis yra alter Christus – kitas Kristus. Tai tiesa, bet išsigąstu išgirdęs tokį pavadinimą. Būti tarsi antras Kristus? Per daug, ko gero, nepajėgsime. Bet galime būti susivieniję su Juo, įskiepyti į Jį kaip šakelės į vynmedį. Tai duoda drąsos ir stiprina, nes galime atsiminti ir džiaugtis, kad veikia Kristus: mus pašaukęs ir priėmęs.

Iš kunigo reikalaujama daug: išmanyti teologiją ir inžineriją, bendravimą ir verslą ir t. t. Kartais išsigąstame ir pasimetame – nesame vunderkindai, nesame visų sričių specialistai. Bet žinokime – pagrindinė užduotis yra leisti Kristui veikti mumyse, neužstoti, nesutrukdyti šio veikimo. Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje apie liturgiją sakoma, kad Kristus yra Mišių aukoje jas aukojančiojo asmenyje; Jis yra savo galia sakramentuose ir kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus (šv. Augustinas). Jis yra mumyse ir veikia visada, panašiai kaip ir sakramentuose. Per mus visuomet pats Kristus šventina, dovanoja, teikia savo malonę ir sujungia žmogų su savimi.

Bet yra ir kitas aspektas, apie kurį verta pagalvoti: ar leidžiame kuo labiau ir geriau Jam veikti mūsų gyvenimuose ir per mus? Į savo sąžines peržvalgą turėtume įsirašyti klausimą, ar leidau Kristui veikti per mane: kai priėmiau parapijietį, kai bendravau su geranoriškai, o gal ir piktai nusiteikusiu, priekaištaujančiu žmogumi, gal neišmanančiu Bažnyčios gyvenimo, turinčiu daug pretenzijų. Net ir tokiais atvejais – ar Kristus galėjo per mane prakalbinti tuos žmones, juos mylėti, atleisti, jiems padėti?

 Kunigas yra pašventintas, tai yra skirtas Dievui, savotiškai perkeistas. Jo gyvenimas tampa kitoks ne tik atliekant šventuosius veiksmus, bet net žmogiškame lygmenyje. Kunigas ypatingai yra paliestas Kristaus, pabuvęs Jo mokykloje, keliavęs su Juo, patiria, ką reiškia būti pašventintam, paskirtam Dievui kunigystėje.

Svarbu būti perkeistam Kristaus. Gal kaip tas senukas altaristas, kuris savo santaupas atidavė bažnyčios statybai. Kaip tas senyvas klebonas, kuris po švenčių ištuštėjus bažnyčiai vis negali išeiti iš jos, nes jam tiesiog gera būti jaučiant ypatinga Jėzaus artumą. Tokie žmonės yra pašventinti ir perkeisti. Ne tik iš išorės, bet viduje. Kunigystė nėra drabužis, o raugas, žmogiškosios prigimties tešlą paverčiantis kvapia Kristaus duona. Taigi kažkas, ko nenusivilksi, neatmesi. Popiežius Pranciškus kartas nuo karto perspėja dėl „dvasinio pasaulietiškumo“. Bažnyčioje tai yra pasaulietiškumas apsivilkęs dvasiškumo, o gal kartais ir kunigystės drabužiu. Bet vis tiek pasilieka pasaulietiškumas, kurio interesai, siekiai, gyvenimo būdas lieka pasaulio, o ne Kristaus.

 Kristaus kunigas yra pašventintas – paimtas iš pasaulietiškumo (ne iš pasaulio), paimtas iš žmonių, skirtas Dievui ir sugrąžinamas žmonėms. Pirmiausia pats Dievas pakvietė, bet mes būdami laisvi atsiliepėme į šį kvietimą. Ir vėl turėtume savęs klausti: ar mano gyvenimas tikrai skirtas Dievui? Ar mano daiktai, bendravimas, lėšos, laikas, pomėgiai yra skirti Dievui, t. y. savitai pašventinti?

 Kunigas ne tik įšventintas ir pašventintas, bet ir pats šventina. Jis šventina Ostiją ant altoriaus; Dievo vardu, Dievui atstovaudamas laimina daiktus ir žmones.

Mergelė Marija atnešė Dievą į pasaulį. Pirmiausia Jį priėmė į savo gyvenimą, o per tai ir kitiems galėjo nešti. Kunigai taip pat yra kristoforai – Kristaus nešėjai. Į savo, o tada ir į kitų gyvenimą.

Įvairias funkcijas, kurias atlieka kunigas, gali išmokti atlikti bet kas, bet jas darydamas jis dar nebus kunigu. Kunigas turi gauti šventimus, būti Kristaus pakeistas ir priimtas. Tik tada galės šventinti, tik tada bus kunigas.

Šiuo vidiniu susijungimu, susivienijimu su Kristumi leiskime keisti save ir vis labiau galėsime šventinti pasaulį. Be abejo, atlikdami, ką liepė Kristus ir patikėjo Bažnyčia. O taip pat ir savo buvimu, ir gyvenimu.

Tebus visų mūsų gražus siekis: būti Kristaus, būti su Kristumi, būti Kristuje.


 

Ganytojo žodis

Prašau Švč. Mergelės Marijos maldos užtarimo, kad per šią Gavėnią priimtume Dievo kvietimą susitaikinti su juo, sutelktume širdies žvilgsnį į Velykų slėpinį ir atsiverstume – atsivertume atviram ir nuoširdžiam dialogui su Dievu. Taip tapsime tuo, kuo Kristus kviečia būti savo mokinius: žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13–14).

Iš popiežiaus PRANCIŠKAUS žinios 2020 m. Gavėniai

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune