Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos homilija Šiluvoje švenčiant Katalikiškų bendruomenių dieną
Paskelbta: 2015-09-11 17:43:28

Kasmet besiartinant rudeniui mus pakviečia Šiluvos šventovė. Čia, pradėdami naują intensyvesnių darbų, studijų laikotarpį, turime galimybę ir dvasiškai atsinaujinti, siekti vidinio sustiprinimo. Tam pagelbsti Švč. M. Marijos Gimimo, labai viltingo visai žmonijai momento, vedusio į Kristaus gimimą ir Atpirkimą, minėjimas.

Todėl Bažnyčios mokytojas šv. Jonas Damaskietis, gyvenęs aštuntame amžiuje, viename savo pamokslų, skirtų švč. Mergelės Marijos Gimimui, Švenčiausiąją Dievo Motiną pavadina Krikščionių viltimi.

Šiandien čia Šiluvoje, švęsdami Mergelės Marijos Gimimą, prisimename ir įvairias katalikiškas bendruomenes, meldžiamės už jas. Todėl šioje šventoje liturgijoje ypač norisi akcentuoti jog, kaip Marija mums yra vilties ženklas, panašiai ir katalikiškos bendruomenės parapijose, vyskupijose, visoje vietinėje Bažnyčioje yra vilties židiniais. Jie skleidžia tikėjimo, Dievo meilės šviesą, liudija jog artimesnis santykis su Dievu žmogui yra palaimingas ir esmingai svarbus. O tuo pasitarnauja ir galutiniam daugelio tikinčiųjų gyvenimo siekiui – Išganymui.

Šiais metais, tikiuosi, daugelis žinote, Alytuje vyko Lietuvos jaunimo dienos. Tai buvo didžiulė tikėjimo šventė jauniems žmonėms. Į šias dienas susirinkusiųjų entuziazmas, o drauge ir nuostabi, visus pagaunanti žmogiška ir tikėjimo bendrystė žavėjo ir net stebino visus tai matančius.

Šis katalikiško jaunimo susibūrimas visiems su juo susijusiems davė daug naujų šviesių impulsų, gyvo tikėjimo. Taip pat maloningo Dievo artumo stiprinančios ir drąsinančios patirties.

Ši jaunimo šventė akivaizdžiai parodė, jog žmonių bendrystė, kurioje dalyvauja ir pats Viešpats, yra erdvė, kuri negali būti su niekuo palyginama. Ji labai patraukli ir pakelianti, drąsinanti ir uždeganti nauja viltimi.

Tokioje tikinčių žmonių bendrystėje išsiskleidžia autentiška, gyva tiek asmeninė, tiek bendruomeninė tikėjimo patirtis. Ji pamažu vis labiau nuspalvina ir praturtina kiekvieno jos paliesto žmogaus gyvenimą. Ši patirtis kasdien nuosekliai moko bendrauti su Dievu, stiprina ryšį su juo, padeda vis labiau suprasti, jog tokia bendrystė su Viešpačiu žmogaus gyvenime yra svarbiausias tikslas.

Išauginta ir subrandinta krikščioniška bendrystė mus uždega ir ja dalytis, skleisti joje užaugintą gėrį, galintį daugelio žmonių gyvenimus padaryti daug prasmingesnius.

Daug į LJD panašių, didesnių ir mažesnių ar net visai mažų iniciatyvų, ypač ilgalaikių tikinčiųjų bendravimo formų, sudeda tvirtus pamatus žmonių supratime, kad tikėjimas ir Dievo malonė gyvenime yra ypač svarbūs dalykai.

Tikėjimo bendruomenės kartu neša palaimą ir savo narių šeimoms, artimiesiems, draugams ir pažįstamiems. Ypač šeimoms jos yra nuostabia tikėjimo mokykla, kartu gaivinančia versme, padedančia atnaujinti bei praturtinti ir bendrystę savuose namuose.

Taip pat verta pastebėti, jog tikinčiųjų bendruomenėje įgyjama didesnė, nei kasdieninių rūpesčių rate, Viešpaties artumo patirtis. Ji žmogų daro viltingesnį, kantresnį, laimingesnį. Tokia gyvo tikėjimo patirtis leidžia lengviau pakelti gyvenimo sunkumus, vargus, rūpesčius, tampa atrama netikrumo, silpnumo akivaizdoje.

Apie vieną iš tokių momentų, kai Dievas atėjęs į žmogaus gyvenimą jį padaro visai naują ir daug prasmingesnį, mums šiandien pasakoja Evangelijos autorius. Jėzus paprašo Simono, vieno iš žvejų, o vėliau apaštalo Petro, priimti jį į valtį ir atsiirti šiek tiek nuo kranto, kad būtų galima prabilti į žmones.

Po mokymo Jėzus visų akivaizdoje, ne žmogiška, bet dieviška galia užtvirtina savo žodžius. Taigi, baigęs kalbėti Jis paragina Petrą po nesėkmingos visos nakties žūklės vėl užmesti tinklus. Petras, kaip girdėjome, netikėjo, kad kažkas pavyks. Bet laimikis buvo, ko gero, pats didžiausias per visą jo žvejybos patirtį, tad Petras sukluso, net nusigando. Jis su kitais kartu buvusiais žvejais suprato, jog čia vyksta nepaprasti dalykai. Tai perkeitė jo gyvenimą, ir Petras iš karto nusekė Jėzumi, tapo jo mokiniu o vėliau uoliu apaštalu.

Mielieji, šis Evangelijos tekstas, šalia kitų dalykų, mus pamoko, jog Dievas, atėjęs į mūsų tarpą, gali keisti visą gyvenimą į gera, suteikti giliausių žmogiškų lūkesčių išsipildymą. O tai mums labiausiai pavyksta bendruomenėse.

Ir šiandien minimos Dievo Motinos Marijos gyvenimą pirmiausia vertiname jos artimame santykyje su Jėzumi ir su jo misija artimiausiai susijusiais žmonėmis.

Iš Evangelijų Mariją atpažįstame kaip labai atsakingą, pasiaukojusią, kantrią ir nuolankią bei klusnią Dievui net ir didelių sunkumų akivaizdoje. Su tikėjimu per šiuos išbandymus perėjusi Marija mums tampa ypatingu vilties ženklu, drąsinančiu, kai susiduriame su žmogiškuoju ribotumu, sunkumais, iškylančiais mažesnėse ar didesnėse bendruomenėse, ypač šeimose. Prašykime kartu ir Jėzaus Motinos Marijos pagalbos tokiais momentais.

Prašykime švč. Mergelę Mariją padėti mums burti ir stiprinti katalikiškas bendruomenes, kad jos būtų tikra Bažnyčios viltimi, tvirta atrama ieškantiems Dievo, priebėga ir vidinės atgaivos oaze Viešpaties gerumą atradusiems.
 

Ganytojo žodis

Per ADVENTĄ nutieskime VIEŠPAČIUI kelią į savo širdis. Apaštalas Paulius ragina: „Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ (Rom 13, 12). Tais šviesos ginklais saugokimės nuo viso, kas žmogų smukdo, pririša prie netvarkingų dalykų.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš Advento homilijos

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune