Lapkričio 13 d. Šeimos centre vyko ugdomasis seminaras „Atleidimas ir gailestingumas“. Iš įvairių Kauno miesto parapijų ir arkivyskupijos dekanatų susirinkusios šeimos – daugiausia sutuoktinių poros, talkinančios rengiant sužadėtinius Santuokai – džiaugėsi galimybe tobulinti savo kompetencijas, pabendrauti tarpusavyje ir susipažinti su Lietuvoje veikiančiomis šeimų bendruomenėmis.
Po bendros maldos Vaidilė ir Dainius Šumskai pristatė Dievo Motinos komandas (Equipes Notre-Dame). Tai tarptautinis šeimų judėjimas, 1938 m. įkurtas prancūzų kunigo tėvo Henry Caffarel. Pagrindinis Dievo Motinos komandų tikslas – padėti sutuoktinių poroms siekti šventumo. Komandų nariai patiki save Dievo Motinos globai, nes, anot judėjimo chartijos, einant prie Dievo, už Mergelę Mariją nėra geresnio vedlio.
Pranešėjai pasidalijo savo asmenine patirtimi, papasakojo apie konkrečias programos priemones. Judėjimas patrauklus savo paprastumu: komandą sudaro 4–7 poros, viena jų yra atsakingoji, ją iš saviškių metams išsirenka patys nariai. Šeimos susitinka kartą per mėnesį pasimelsti, pasivaišinti ir pabendrauti, dalijasi įžvalgomis ir diskutuoja pasirinktomis temomis. Šiuose susitikimuose taip pat dalyvauja kunigas. Judėjimas Lietuvoje tapo žinomas Rimvydo ir Claire Bačkių dėka 2000 metais. Šiuo metu mūsų šalyje į kasmėnesinius susitikimus renkasi 10 Dievo Motinos komandų.
„Sutuoktinių susitikimų“ judėjimą pristatė kunigas Juozas Fakejevas ir kelios šio judėjimo veikloje dalyvaujančios sutuoktinių poros. Savaitgalio rekolekcijų idėja į Lietuvą atkeliavo iš kaimyninės Lenkijos. Nuo 1992 m. šias rekolekcijas s organizuoja Lietuvos šeimos centras. Programą veda dvi–trys sutuoktinių poros ir kunigas. Ši komanda savo liudijimais padeda dalyvaujantiems apmąstyti tarpusavio ryšį, naujai išgyventi dialogą ir suvokti Dievo planą Santuokai. Paprastai savaitgalio rekolekcijose dalyvauja 10–15 sutuoktinių porų, gyvenančių Santuokoje bent trejus metus. Daugumai apsispręsti padeda padrąsinimas, kad dalyviams nereikia viešai kalbėti.
Apie „Sutuoktinių susitikimų“ poveikį paliudijo judėjime dalyvaujančios poros. „Šios rekolekcijos padėjo išsaugoti Santuoką, davė supratimą, kad krizė – natūralus dalykas, padovanojo mums bendruomenę, išmokė liudijimų praktikos“, – dalijosi viena sutuoktinių pora. Kita pora kalbėjo apie tai, kad įsitraukti į judėjimą paskatino tėvų pavyzdys ir jų tarpusavio santykių pasikeitimas po savaitgalio rekolekcijų. „Tėvai, išgyvenę Santuokoje daugiau kaip 25 metus, grįžę po savaitgalio elgėsi tarsi įsimylėjėliai, ir tai buvo neįtikėtina“, – liudijo jų suaugęs sūnus. „Judėjimas mums labai brangus. Šeimos gyvenime turėjome krizę, žlugo darbo reikalai. Rekolekcijos padėjo peržiūrėti savo santykius iš pagrindų, juos atnaujinti. Realiai čia prasidėjo mūsų, kaip krikščionių, kelias. Tai labai brangu – todėl norime padėti ir kitiems“, – pakylėtai kalbėjo dar viena sutuoktinių pora.
Po šeimų bendruomenių pristatymo susirinkusius pasveikino Kauno arkivyskupijos augziliaras ir generalvikaras vyskupas Kęstutis Kėvalas. Pirmiausia ganytojas apibūdino gailestingumo sąvoką ir priminė Naujojo Testamento istoriją apie sūnaus palaidūno sugrįžimą bei atkreipė dėmesį į vyresniojo sūnaus poziciją. „Jėzaus pasiūlymas tvarkyti santykius per gailestingumą buvo revoliucinis. Pirmas žingsnis, vedantis į gailestingumą, yra keršto atsisakymas, toliau yra įsijautimas. Kito kalbą reikia „atkoduoti“, pamėginti suprasti, įsijausti į jo būseną. Tačiau atleidimas nėra nuolaidžiavimas. Meilė turi būti susijusi su tiesa. Meilė be tiesos yra pavojinga. Didžiausias sužeidimas yra neištikimybė. Bandyti įsijausti tada yra sudėtingai. Kad užgytų žaizda, reikia laiko – tai tarsi ėjimas per tamsų slėnį“, – tokiomis įžvalgomis dalijosi ganytojas.
Vysk. K. Kėvalas tap pat patarė, kaip kalbėti apie išpažintį sužadėtiniams, besirengiantiems Santuokai. Ši tema yra viena sunkesnių sužadėtinių rengėjams, nes dažnai iškyla priešiškas nusistatymas Bažnyčios, sakramentų ir kunigų atžvilgiu. Nepakanka psichologinio paaiškinimo – turi būti žvilgsnis į Dangų. Vyskupas pateikė daug praktinių pavyzdžių, šmaikščių pasakojimų ir atsakė į susirinkusiųjų klausimus: ar būtina susipykus su sutuoktiniu eiti išpažinties? Koks skirtumas tarp „atleidžiu“ ir „labai noriu atleisti“? Ar įmanoma tą pačią dieną susipykus išsiaiškinti ir susitaikyti? Kaip atleisti alkoholizmo atveju? Kam reikia eiti išpažinties, jei galima atsiprašyti Dievo ir be kunigo (taip sako sužadėtiniai)? Tokie ir panašūs klausimai domino seminaro dalyvius. Vysk. K. Kėvalas ne tik išsamiai į juos atsakė, bet ir diskutavo su šeimomis pertraukos metu ir pasibaigus seminarui. Ganytojas drąsino patirti krikščionybės nuotykį ir visada turėti santykį su Dievu. Seminaras baigėsi bendra malda ir vyskupo palaiminimu.
Tikimės, kad seminaro dalyviai turėjo galimybę įgyti žinių ir praktinių įžvalgų, pabendrauti tarpusavyje, o tėveliams buvo suteikta laikino atokvėpio „paslauga“ – jų atžalų priežiūra ir ugdymu rūpinosi net 6 Šeimos centro darbuotojai ir savanoriai.
Šį seminarą parėmė Lietuvių katalikų religinė šalpa.
