Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo homilija švenčiant seminarijos jubiliejų
Paskelbta: 2016-04-26 10:05:57

Fotografijos Emilio Vasiliausko

 Dievas nepaliauja kalbinti, žavėti ir kviesti

Gražus sutapimas ar Dievo Apvaizdos planas, kad po 150 metų esame toje pačioje aplinkoje, į kurią iš Varnių buvo perkelta Žemaičių kunigų seminarija, t. y. Kauno Šv. Jurgio bažnyčioje. Šiandien kaip tik švenčiame Šv. Jurgio – pirmųjų krikščionybės amžių kankinio ir antrojo Lietuvos globėjo – dieną. Kankinystė Jėzaus sekėją suvienija su Jo kančia ir mirtimi, o per tai ir su prisikėlimu. Minėdami seminarijos jubiliejų, negalime neprisiminti ir XX a. tikėjimo kankinių, ypač tų, kurie kunigystei ruošėsi šioje seminarijoje. Pastaruoju metu vis girdime apie naujus kankinius – tikėjimo liudytojus įvairiose šalyse. Ne veltui martyrium reiškia ir liudijimą, ir kankinystę. Lenkiame galvas prieš praeities ir dabarties kankinius ir esame visada kviečiami ruoštis būti drąsiais Kristaus liudytojais, o jei Dievas pakvies – net ir kankiniais.

Šv. Jurgio ir gražaus jubiliejaus dieną į seminariją kviečiu pažvelgti trejopu žvilgsniu.

Visų pirma seminarija yra būsimų Kristaus kunigų ugdymo erdvė, turinti savo vidinį gyvenimą ir siekius. Dievas nepaliauja kalbinti, žavėti ir šaukti žmonių. Jo kvietimą išgirdusieji ir užsidegusieji Evangelijos siekiu trokšta juo dalytis, kitiems perduoti tikėjimo šviesą, eiti su Dievo tauta ir jai padėti. Seminarijos laikas ir gyvenimas – ne vien mokslas ir žinios, o visų pirma šio troškimo įkūnijimas. Tai užsidegimo ir idealizmo laikas. Popiežius Pranciškus perspėja, kad seminarija negali būti vieta apsisaugoti nuo savo ribotumų, pasislėpti nuo psichologinių trūkumų, kai žmogus nedrįsta eiti į priekį, o ieško saugios vietos. Priešingai, tai laikas ir vieta, kur išmokstame dalytis ne tik tikėjimu, bet ir savimi. Meldžiu ir linkiu, kad šiandien seminarija būtų gyvo tikėjimo ugnies židinys, kuriame seminaristai užsidegtų troškimu būti Dievo atspindžiais ir liudytojais pasaulyje, ten, kur Jis dar nepažįstamas, ir pasitikėtų Jėzaus pažadu: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą“ (Jn 14, 12).

Antra – seminarija yra Bažnyčioje ir dėl Bažnyčios. Tai ypač reikšminga vyskupijai, o ši Kaune gyvuojanti seminarija svarbi ir visai Lietuvai. Kurį laiką ji buvo vienintelė vieta, kurioje jaunuoliai oficialiai galėjo pasiruošti kunigystei. Nemaža dalis dabar dirbančių Lietuvos kunigų čia mokėsi ir brendo net sunkiausiomis priešiškų režimų ir okupacijos sąlygomis.

Ateinantys į seminariją atsineša iš visuomenės viską: ir gera, ir pavojingas tendencijas. Siekiame, kad seminaristai taptų stipriomis, bet ne užsidariusiomis asmenybėmis, remtųsi Bažnyčios patirtimi ir drauge liktų atviri iššūkiams, skelbtų Evangeliją ją pažinę ir išmąstę, taip pat žvelgdami į žmogų, su kuriuo kalba. Seminaristai rengiasi ne amatui, ne tapti kokios nors įstaigos funkcionieriais, o ganytojais pagal Kristaus Gerojo Ganytojo pavyzdį, kad būtų kaip Jis – tarp savo ganomųjų ir kartu su jais. Kas mano vien susikurti patogią ateitį, geriau paliktų šią vietą. Jėzus siunčia eiti į visą pasaulį, o ne „įsipatoginti“ vienoje ar kitoje tarnystės vietoje.

Jėzaus mokiniai, patyrę įvairiausių sunkumų ir net persekiojimų, pasak Apaštalų darbų knygos, buvo „pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios“ (Apd 13, 52). Jėzus pažadėjo, kad jie gaus tiesos Dvasią, kuri pripildys ir perkeis juos, apreiškė, kad pirmiausia Dievo Dvasia apsigyvens juose, ir tik tada seks darbai. Tai matome ir iš pasakojimo apie apaštalą Paulių ir Barnabą, kurie su tokiu įtaigumu skelbė Dievo Žodį, kad nemaža klausytojų dalis tapo jų sekėjais. Bažnyčia gimsta iš Dvasios suvienytų ir Jos vedamų žmonių. Seminarija – lyg tas Vakarienbutis, kuriame apaštalai su Jėzaus Motina Marija laukia Šventosios Dvasios išsiliejimo ir iš kurio pasklinda po visą pasaulį.

Trečia – seminarija gyvuoja mieste ir visuomenėje. Tai aukštoji mokykla, Alma Mater, ruošianti žmones ateičiai, darbui visuomenėje, teikianti žinių, panašiai kaip kitos aukštosios mokyklos. Vis dėlto ji skiriasi nuo jų savo gyvenimu. Svarbiausia yra ne išorinė šio gyvenimo forma – specialioje vietoje, su ypatinga dienotvarke ir pan., o išskirtinis gyvenimo atidavimas Dievui ir žmonėms, kurio siekiame išmokti. Ši mokykla, šis daigynas – ką ir reiškia žodis „seminarija“ – savo skirtingumu teikia įvairumo, praturtina visuomenę, bet dar labiau kalba apie pašaukimą, gyvenimą, kuris turi prasmę, apie laimėjimą, kai tarnauji, praturtėjimą, kai atiduodi. Apie tai, kad esame ne atsitiktiniai šiame pasaulyje, bet Dievo mylimi ir kviečiami.

Per pusantro šimto metų kunigų seminarijoje studijavę vyrai siekė ir tebesiekia to paties – pažinti Kristų, būti pripildyti Jo Dvasios, kad vėliau būtų Dievo žinia, einančia per pasaulį. Seminarijos istorija rodo, kad didžiajai daliai alumnų sekėsi atspindėti Kristaus tiesą pačiu gyvenimu. Tautinio sąmonėjimo akivaizdoje buvę seminarijos auklėtiniai aktyviai dalyvavo ne tik religinėje, bet ir švietėjiškoje veikloje, socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Sovietų okupuotoje Lietuvoje, kai Bažnyčią buvo stengiamasi izoliuoti represijomis, paliekant minimalias veikimo galimybes, kunigai palaikė tikėjimo šviesą, o drauge ir tautos laisvės savimonę. Atgimimo banga taip pat pagavo kunigus ir įtraukė juos į aktyvią Sąjūdžio veiklą.

Žinoma, ne viskas buvo idealu ir tobula, ne visi pajėgė išlaikyti tikėjimo drąsą ir tiesos meilę. Džiaugdamiesi gražiais seminarijos ir ją baigusių kunigų pasiekimais ir melsdami Dievą gailestingumo visiems, taip pat ir suklydusiems, suvokiame, kad vis dėlto medis buvo geras, dauguma vaisių geri, kad nueitas kelias brangus.

Šiandienos seminarijos auklėtiniams teks ne mažesnė užduotis: skelbti Dievą ir ginti žmogų, vertinti gyvybę, šeimą, pripažinti tiesą. Popiežius Pranciškus nuolat ragina eiti pas visus, būti ne uždara bendraminčių organizacija, bet užsidegusių Dievo pasiuntinių bendruomene, skelbiančia Jėzų – Kelią, Tiesą ir Gyvenimą.

Šventasis Tėvas neseniai priminė, kad mes taip pat gyvename kankinių laikais ir Evangelijai dažnai priešiškoje kultūroje, todėl turime dvasia būti tokie pat pasiryžę, kaip praeities apaštalai, labiau už viską mylėti Jėzų! Gyventi taip, kad seminarijos laikas būtų paženklintas tvirto ryžto visiškai pasiaukoti kunigiškam ugdymui.

Kad ir koks būtų mūsų pasaulis ir mūsų laikas, jie yra Dievo dovana. Bažnyčia ir kiekvienas krikščionis yra kviečiami vis iš naujo atsiverti Šventajai Dvasiai, kad sugebėtume šiame postmoderniame pasaulyje atpažinti Dievo ženklus ir Jo kvietimą. Esame kviečiami išdrįsti kūrybiškai liudyti Dievo meilę ir tikėjimą į Jėzų Kristų, teikiantį gyvenimui prasmę, tikrą džiaugsmą ir viltį.

Tegul mūsų visų, o ypač kunigų ir seminaristų autentiškas gyvenimo liudijimas tampa būdu prabilti apie Gerąją Naujieną.

 

Ganytojo žodis

Mums būtina artimai pažinti Šventąjį Raštą ir Prisikėlusįjį, kuris niekuomet nepaliauja dalijęsis žodžiu ir duona tikinčiųjų bendruomenėje. Todėl būtina nuolat puoselėti Šventojo Rašto pažinimą, antraip mūsų širdys liks šaltos, o akys užmerktos, kaip būna, kai mus ištinka įvairių formų aklumas.

Iš popiežiaus PRANCIŠKAUS laiško APERUIT ILLIS Dievo Žodžio sekmadieniui

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune