Gegužės 12 d. popietę Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje Katalikų teologijos fakulteto bendruomenė, būrys dėstytojų, kunigų, seminaristų, buvusių mokinių ir bičiulių paminėjo kunigo profesoriaus Jono Juraičio 90-metį. Konferencijos dalyvius aulos fojė savo giedru veidu fotografijose pasitiko pats kunigas Juraitis jo atminimui surengtoje parodoje.
„Šis susitikimas skirtas pasidalijimui – priartinti atminčiai ir sudabartinti džiaugsmui, kurį patyrėme iš bendrystės su kunigu Jonu“, – sakė buvęs jo mokinys vyskupas Kęstutis Kėvalas, kviesdamas darsyk įsigyventi į tą dovaną, kuria daugeliui buvo pažintis su šiuo ypatingu žmogumi. Ypatinga buvo ir ši šilta, iš tiesų „nevaldiška“ konferencija, paremta autentiškais liudijimais ir prisiminimais.
Iniciatyvos šitaip atšvęsti 90-ąjį kun. Juraičio gimtadienį sumanytojai Vaidilė Šumskienė ir prof. Jonas Čepinskis, taip pat giminaitis Antanas Januška minėjo jį kaip tikrą kunigą, nereiklų buičiai, neieškantį patogumų ir asketišką, savo gyvenimą paskyrusį dvasiniams dalykams, pažinimui, pagalbai Lietuvos žmonėms – jis grįžo iš Šveicarijos į atsikuriančią Lietuvą 1991 metais kaip filosofijos dėstytojas, kad pasidalytų savo žiniomis dar tik besikuriančiame universitete. Buvo ir VDU Senato narys, o jo nuopelnai Lietuvai įvertinti 2003 metais Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi (kurį kukliai atsiėmė lietuvių ambasadoje Šveicarijoje).
Nors paskutinį dešimtmetį sugrįžo į Šveicariją (be kita, jis ilgus metus nuo pat atvykimo į savo pirmąją parapiją Gluringene buvo Šveicarijos lietuvių bendruomenės kapelionas), nuolat gyvai domėjosi Lietuvos gyvenimu, nuo kurio buvo atplėštas visus 50 metų. Jo namai Thermen miestelyje buvo paženklinti užrašu „Lituania“.
„Dievas padeda per kitą“, – sakė kun. Jonas, savo santaupomis nuolat rėmęs studentus, katalikų žiniasklaidos bendradarbius Lietuvoje.
„Esame jo paliesti, tiksliau – sukrėsti“, – taip apie susitikimus-įvykius su kun. Juraičiu atsiliepė vienas iš jo mokinių VDU KTF dėstytojas Artūras Lukaševičius. Jis ir kiti kalbėjusieji – vysk. Kęstutis, Gediminas Karoblis – minėjo gyvą, patirtinį jo dėstymą, dialogą su jaunais studijuojančiais žmonėmis, jo humorą, tiesumą ir sykiu bendravimo gilumą, dėmesingumą pašnekovui – per pokalbius atrodydavo, kad jis turi apsčiai laiko, visą amžinybę. Šiais „žodžio infliacijos“ laikais kun. Juraitis išsiskyrė jautrumu žodžiui. Žodis jam buvo gyvas, apčiuopiamas, konkretus, – anot jo paties, kalba „turi turėti skonį ir širdį“, o „juraitiškoji“ teksto formulė buvusi „minimali apimtis ir maksimali įtampa“.
Po konferencijos jos dalyviai už kun. Juraičio gyvenimą, pasak vysk. Kęstučio – už jo meilę gyvenimui, žmogui, žodžiui, susirinko padėkoti į šv. Mišias Jėzuitų bažnyčioje.
„Kunigas Jonas savo gyvenimu liudijo, kad yra Dievas – konkretus, mylintis ir esantis tarp mūsų“, – sakė homilijoje t. Aldonas Gudaitis, primindamas, jog nesyk ir pats Juraitis yra sakęs savo gyvų ir įsimenančių homilijų šioje Kauno bažnyčioje.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
<
