Pas Viešpatį iškeliavo monsinjoras Jonas VOVERIS (1913–1939–2016)
Paskelbta: 2016-08-02 16:38:07

 A†A MONSINJORAS JONAS VOVERIS
(1913–1939–2016)

2016 metų rugpjūčio 2 dieną, eidamas 103-iuosius metus, Taujėnuose mirė monsinjoras Jonas Voveris.

Jonas Voveris gimė 1913 metų lapkričio 2 dieną ūkininkų šeimoje Vaičiuliškių kaime, Ukmergės apskrityje, dabartiniame Anykščių rajone, Kurklių parapijoje. Šeimoje augo šeši vaikai. Pradžioje mažasis Jonukas mokėsi Vaičiuliškių pradžios mokykloje, kurią baigus jį vienintelį iš visų vaikų tėvai leido mokytis toliau. Mokslus Jonas Voveris tęsė Ukmergės gimnazijoje. Joje baigęs septynias klases ir Kauno jėzuitų gimnazijoje išlaikęs lotynų kalbos egzaminą, 1933 metais įstojo į Kauno kunigų seminarijos antrąjį licėjinį kursą. Galima suprasti, kad pašaukimas į kunigystę jo širdyje buvo gimęs jau seniai, o ištikimybę jam Jonas Voveris įrodė visu savo gyvenimu.

Mokslo seminarijoje metais Jonas Voveris vadovybės apibūdinamas kaip gabus, pavyzdingo elgesio, gero ir sugyvenamo būdo, kuklus ir pamaldus klierikas. Pastebima, kad nerodė didelės iniciatyvos, įsijungdamas į tuo metu vykdomą katalikišką akciją. Seminarijos rektoriaus nuomone, Jonas Voveris labiausiai būtų buvęs tinkamas dirbti kaimo sielovadoje.

Kunigu Joną Voverį 1939 metų birželio 3 dieną Kauno arkikatedroje įšventino arkivyskupas Juozapas Skvireckas. Jonas Voveris tuo metu jau buvo baigęs visą seminarijos ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą.

Galbūt ir atsižvelgiant į seminarijos rektoriaus nuomonę pirmąja kunigo Jono Voverio darbo vieta tapo nedidelė kaimo parapija – Pernarava, į kurią jis buvo paskirtas vikaru. Ten jaunasis kunigas darbavosi septynerius metus. 1946 metų lapkričio 14 dieną buvo iškeltas į Vidiškius laikinam vikaro darbui. Po penkių mėnesių jis skiriamas Raseinių parapijos vikaru, po dar vienos dienos kitu raštu, paliekant Raseinių vikaro pareigose, kunigas Jonas Voveris laikinai skiriamas Kauno M. V. Jėzaus Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru. Iš tiesų kunigas Jonas į Raseinius taip ir nenuvyko, bet iš karto apsigyveno Kaune ir buvo paskirtas nuolatiniu Prisikėlimo parapijos vikaru, nors faktiškai teko eiti klebono pareigas. Tiesa, ten dirbti teko tik nepilnus tris mėnesius. Tuo metu sovietinis saugumas ieškojo tuometinio Prisikėlimo bažnyčios klebono ir dekano, norėdamas jį suimti. Kadangi Prisikėlimo parapijoje dirbantys kunigai neišdavė, kur slapstosi klebonas, saugumo pareigūnai įsakė kunigą Joną Voverį iškelti iš Žaliakalnio. 1947 metų rugpjūčio 6 dieną jis buvo perkeltas vikaro pareigoms į Šančių parapiją.

Toks dažnas kilnojimas iš vienos vietos į kitą galėtų atrodyti mažiausiai keistas, tačiau tai buvo susiję su kunigui Jonui Voveriui gresiančiu pavojumi. Iš tiesų praėjus vos mėnesiui nuo persikėlimo į Šančius, 1947 metų rugsėjo mėnesį Jonas Voveris buvo suimtas ir 1948 metais už akių nuteistas 10 metų darbo stovyklos. Buvo išvežtas į Kirovo sritį, vadinamąjį Vetlagą, kur išbuvo iki 1954 metų.

1954 metų rugsėjo mėnesį, atlikęs du trečdalius bausmės, kunigas Jonas Voveris grįžo į Lietuvą ir pradžioje buvo paskirtas Girdžių parapijos altaristu – išlaikytiniu, o po mėnesio – Girdžių parapijos klebonu. Ten kunigas Jonas Voveris išdirbo dešimt metų ir 1964 metų balandžio mėnesį buvo paskirtas Surviliškio parapijos klebonu. Dar po šešerių metų, 1970 metų lapkričio mėnesį, jis skiriamas Taujėnų parapijos klebonu. Čia jis ir liks gyventi beveik keturiasdešimt šešerius metus.

Jau dirbdamas Taujėnuose kunigas Voveris susirašinėjime su tuometiniu Kauno arkivyskupijos apaštališkuoju administratoriumi arkivyskupu Liudviku Poviloniu mini, jog jam buvo pasiūlyta keltis darbuotis į Vandžiogalą. Kunigas Jonas savo laiške pripažįsta, kad nemoka lenkų kalbos, kuri toje parapijoje būtų reikalinga, tačiau, anot jo, galėtų pasinaudoti žodynu, tik bijo, kad neišvengtų nesusipratimų. Vis dėlto, jeigu arkivyskupas manytų, jog tai būtų reikalinga, ir nebūtų surasta tinkamesnio kandidato, kunigas Jonas sakosi sutinkąs priimti viską: vykti į Vandžiogalą, keltis kur kitur ar pasilikti Taujėnuose. Šiuose žodžiuose bene geriausiai išreiškiama jo, kaip ištikimo ir klusnaus kunigo, laikysena.

Kunigas Jonas Voveris labai rūpinosi jaunimo religiniu švietimu, rašė ir savo lėšomis leido knygas, dalijosi savo patirtimi su kunigais, visuomet išlaikydamas šviesų gyvenimo pavyzdį. Savo parapijiečiams Taujėnuose jis visuomet buvo kaip tikras tėvas, pažįstantis visus savo tikinčiuosius, mylėjo juos ir patarnaudavo visomis jėgomis. Gyveno labai kukliai ir ne veltui jo paskutinis testamente išreikštas noras – ką tik galima iš jo turimo kuklaus turto išdalyti labdarai.

1998 metų kovo 26 dieną šventasis popiežius Jonas Paulius II pakėlė kunigą Joną Voverį Jo Šventenybės kapelionu (monsinjoru).

2000 metais monsinjoras Jonas Voveris patyrė didelį sukrėtimą: plėšikai užpuolė klebonijoje jį ir jam patarnaujančią šeimininkę, reikalaudami pinigų surišo ir sumušė. Užpuolimo metu žuvo kunigo šeimininkė, o paties monsinjoro Voverio sveikata pradėjo sparčiai blogėti.

2002 metų pabaigoje kunigas Jonas Voveris, jau beveik apakęs, pasiprašė atleidžiamas iš klebono pareigų, prašydamas jam leisti pasilikti gyventi Taujėnuose. Arkivyskupas jam pagelbėti, suteikdamas visas klebono teises, paskyrė Vidiškių parapijos kleboną. Oficialiai iš Taujėnų parapijos klebono pareigų monsinjoras Jonas Voveris buvo atleistas 2005 metais ir nuo tada Taujėnus aptarnavo Vidiškių parapijos klebonai. Taujėnuose gyvenantis ir visų meiliai tėveliu vadinamas kunigas Jonas visuomet paremdavo juos savo malda, kiek dar leido jėgos, patarnaudavo bažnyčioje, mielai vykdavo į arkivyskupijos kunigų susitikimus, ypač džiaugdavosi, galėdamas susitikti ir kartu melstis su savo tremties likimo draugais.

Jam likusius gyvenimo metus monsinjoras Jonas Voveris praleido namuose, tačiau, jei tik galėdavo, prašydavosi bent sekmadienį atvežamas į bažnyčią, kur kartu koncelebruodavo šventąsias Mišias. Jų tekstus jis buvo išmokęs atmintinai. 2014 metais buvo paminėtas jo kunigystės šventimų 75 metų jubiliejus.

Monsinjoro Jono Voverio žemiškieji palaikai buvo pašarvoti Taujėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišios vyko rugpjūčio 4 dieną (ketvirtadienį) 12 valandą. Po šv. Mišių mons. J. Voveris palaidotas Taujėnų parapijos naujosiose Užupušių kapinėse. To pageidavo pats velionis savo testamente, nes, anot jo, ten nėra palaidoto nė vieno kunigo. Jis, ilgus metus buvęs kartu su savo parapijiečiais, norėjo ir po mirties atsigulti jų tarpe. Paskutinis jo pageidavimas buvo laidotuvėms nenešti gėlių ir vainikų, o visus melsti Dievo gailestingumo ir Švč. M. Marijos užtarimo.

Amžinąjį atilsį duok ištikimam savo tarnui, Viešpatie!

Kauno arkivyskupijos kurija

Ganytojo žodis

Žvelgdama į Mergelę Mariją, pati Bažnyčia tampa motiniškesnė, taip pat ir kiekviena pamaldi motina, žvelgdama į Mariją ir ja pasitikėdama, tampa motiniškesnė.

Iš vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS homilijos Pažaislyje

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune