„Gražiausia tai, kad kelionė tik prasideda.“ Kauno arkivyskupijos jaunųjų piligrimų pasidalijimas iš Pasaulio jaunimo dienų Krokuvoje
Paskelbta: 2016-08-12 16:22:25

Pasaulio jaunimo dienų kelionę dvi lietuvių grupės iš Kauno pradėjo Glivicių vyskupijoje, Liublineco miestelyje. Arkivyskupijos Jaunimo centro piligrimus ypač svetingai priėmė Europos globėjos šventosios Editos Štein parapijiečiai. Praleidę penkias nuostabias dienas, liepos 25-osios rytą traukiniu su kitais piligrimais pajudėjome į Krokuvą, kur jau rinkosi jaunimas ne tik iš Lenkijos vyskupijų, bet ir iš viso pasaulio. Nepakartojamais įspūdžiais, patirtais per šias dienas Liublineco mieste bei Krokuvoje, dalijasi piligrimė Agnė Kvaratiejūtė.
---
„Nors nuo Jaunimo dienų pabaigos Krokuvoje praėjo daugiau kaip savaitė, protas ir širdis dar gyvena nuotaika, kurią patyriau būdama ten. Labai sunku jausmus, patyrimus ir prisiminimus aprašyti keliais sakiniais, nes norisi žmogui, kuris negalėjo dalyvauti, padovanoti ne tik pasakojimus, bet ir garsus, vaizdinius, kvapus, džiaugsmą, lydėjusį visos kelionės metu.

Ši kelionė prasidėjo kaip ir visos įprastos kelionės. Visa keliautojų grupė susirinko anksti ryte dar miegančiomis akimis, vieni kitų gerai nepažinodami ir nedrąsiai spėliodami, ką Dievas kiekvienam iš mūsų yra paruošęs. Asmeniškai man ši kelionė buvo itin sunki, nes prieš išvažiuojant namie palikau labai daug darbų, kuriuos turėjo sutvarkyti serganti mama. Todėl ir piligriminės kelionės intencija buvo melstis už visus pasaulio sergančius ir jų artimuosius. Ir Dievas padarė stebuklą: grįžusi iš kelionės radau mamą geriau besijaučiančią ir net susiradusią darbą. Tai buvo pati didžiausia mano svajonė! Tačiau pradėkime pasakojimą nuo pradžių.

Ankstų liepos 20-osios rytą pilnas autobusas jaunų širdžių iš Kauno pajudėjo link Lenkijos, kur nė vienas nesitikėjo, kad bus taip laukiamas. Pirmoji stotelė buvo Liublineco miestas, kuriame gyvenome visą savaitę. Tik įvažiavę į bažnyčios kiemą pro autobuso langus pamatėme būrį žmonių, kurie su plakatais, balionais rankose džiaugsmingai laukė naujų savo šeimos narių. Kiekvienas gavome po šeimą, kuri jau pirmąją susitikimo minutę elgėsi taip, lyg būtume patys jų laukiamiausi svečiai.

Liublineco gyventojai visą savaitę bandė mus integruoti į savąją kultūrą: lankėme muziejus, šokome tradicinius šokius, ragavome įvairių gardumynų, kokių galima rasti tik Lenkijoje ir, žinoma, mokėmės kalbėti lenkiškai. O tai buvo tikras iššūkis, nors kartu gyvas liudijimas, kad egzistuoja širdies kalba. Nors lenkiškai moku tik pasisveikinti ir pasakyti „Skanaus“, viso svečiavimosi metu supratau viską, ką manoji šeima norėjo pasakyti, nes pirmiausia žodžiai gimsta širdyje ir kartais akys pačios pasako tai, kuo nori pasidalyti. Ir tai vyravo visose mūsų šeimose, kiekvienas iš mūsų į jas įnešėme labai daug gėrio, džiaugsmo, drąsiai atvėrėme visas savo širdies dureles. Ne veltui šių metų Pasaulio jaunimo dienos vadinosi „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).

Lenkų šeimos savo veiksmais įrodė savo gailestingumą, kai nepažįstamieji tapo mylimais vaikais, kuriems padovanojo viską, ką turi. Ir nors atsisveikinant buvo sunku sulaikyti ašaras, žinojome, kad tai ne paskutinis mūsų susitikimas, kad šiame miestelyje gimė naujos draugystės, kurioms laikas ir atstumas nepavaldūs.

 

Liepos 25-ają prasidėjo kita piligriminės kelionės dalis – traukiniu pajudėjome link Krokuvos, kur susirinko įvairaus amžiaus jaunimas su skirtingomis tradicijomis, kalbomis, pomėgiais, tačiau vedami vieno tikslo – tapti viena didele šeima, kurios neskiria nei kalbos barjeras, nei odos spalva. Visi esame vienintelio mylimo Tėvo vaikai. Ir tai labai jautėsi, nes atrodė, jog kiekvienas sutiktas žmogus šypsojosi taip, lyg būtų geras draugas: drąsiai apkabina ir palieka širdyje gražų atminimą. Ypač tai jautėsi, kai kelionėje stipriai peršalau ir susirgau. Grupės draugai tapo besirūpinančiais broliais ir seserimis, kurie padėjo, kaip tik galėjo, o juk pažįstami buvome tik kelias dienas. Ar tai negražu?

Manau, Dievas to ir nori, kad ne tik teoriškai būtume broliai ir seserys, o drąsiai išreikštume savo meilę, pasiaukojimą, gailestingumą, atjautą. Būtent to norėjo ir popiežius Pranciškus, kad būtume viena didelė šeima. Kad kiekvienas kovotume ne tik su savo, bet ir su kito abejonėmis. Padėtume sunkumuose ne tam, kad patogiai įsitaisytume ant sofutės, bet drąsiai žengtume per pasaulį ir jame paliktume pėdsaką, kuris džiugintų Jėzaus širdį. Brangus jaunime, dabar yra geriausias laikas veikti. Čia ir dabar. Dėl Jo ir su Juo! Nešiokis šį šūkį širdyje!

Iš Jaunimo dienų išsivežiau dar vieną mintį. Kad ir kas būtų, – terorizmo paliestos netektys, karo nelaimės, skaudūs išsiskyrimai, sveikatos problemos, o gal dužusios svajonės, – viską turime atiduoti Dievo valiai. Jis geriausiai žino, kaip su tuo susitvarkyti ir pastatyti mus ant kojų, kai neturime jėgų atsikelti.

O gražiausia tai, kad kelionė tik prasideda, Jaunimo dienos turi tęsinį. Nepažįstami žmonės tapo draugais, abejonės – ryžtu, o sergančios širdys vėl pasiruošusios mylėti. Manau, Pasaulio jaunimo dienų organizatoriai pasiekė savo tikslą – jauni žmonės išvažiavo atgal į savo namus pilni gailestingumo, kurį patyrė būdami Lenkijoje. Ar tai galima pakartoti? Nepavyks, bet tikrai tikiu, kad galima mažais meilės gabalėliais pasidalyti šeimoje, parapijoje ar su nepažįstamuoju autobuse. Juk su visu pasauliu esame viena didelė šeima, bet reikia tai prisiminti kasdien ir nuspręsti, kas esi: degantis ar užgesęs Dievo žibintas. “

Ganytojo žodis

Žvelgdama į Mergelę Mariją, pati Bažnyčia tampa motiniškesnė, taip pat ir kiekviena pamaldi motina, žvelgdama į Mariją ir ja pasitikėdama, tampa motiniškesnė.

Iš vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS homilijos Pažaislyje

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune