Evangelizacijos mokykla Miesto misijose ir dalyvių liudijimai: „Durys pačios vėrėsi!“Nuotraukos – Jovitos DEMSKYTĖS ir kitų
„Visur, kur buvo einama su Gerąja naujiena ir atvira širdimi bei noru dalytis, durys, atrodo, pačios vėrėsi“, – sakė Vaida Spangelevičiūtė-Kniežienė baigiant Misijų savaitę. Ši savaitė ir šiemet vyko prieš Šv. Jono Krikštytojo Gimimą. Prieš arkivyskupijos dangiškojo globėjo gimtadienį jo pavyzdžiu ir įkvėpimu ruošti Viešpačiui kelią visiems jos bendruomenės žmonėms kurijos sielovados komanda šiemet drauge pakvietė Evangelizacijos mokyklos dalyvius, įvairias bendruomenes, organizacijas, taip pat ir nesyk Lietuvoje viešėjusius misionierius iš Slovakijos.
„Mes dažnai Bažnyčioje darome daug gražių dalykų, tačiau atskirai. Šioje Misijų savaitėje norėjosi labiau sujungti jėgas dėl Jėzaus ir žmonių. Pvz., šlovinimo vakaruose kiekvieną vakarą šlovino vis kitos bendruomenės, nauju skambesiu ir turiniu praturtindamos šlovinimo maldą už miestą ir jo žmones, taip pat save pačius“, – sakė Vaida, minėjusi, jog su evangelizacine programa buvo einama arčiau prie žmonių, į gatves, kavines, pas kamuojamus senatvės negalių, įkalintuosius kviečiant susipažinti, kalbėtis, ieškoti bendrystės.
Į pakvietimą rengtis misijoms minėtoje Evangelizacinėje mokykloje atsiliepė 24 žmonės. Šioje mokykloje, pasak jos koordinatorės Vaidos, iš įvairių maldos grupių, bendruomenių atvykę nariai mokėsi evangelizavimo „pagrindų“ – teologinių skelbimo (kerigmos) pagrindų, vėliau – kaip eiti į susitikimą su žmonėms, kaip užmegzti su jais pokalbį gatvėje, kaip paliudyti apie savo asmenišką susitikimą su Jėzumi, o vėliau grįžti su šiais įgūdžiais į savo bendruomenes, gyvenimo ir darbo aplinką ir jose būti misionieriais.
Mokyklos dalyviai (dauguma Kauno, bet taip pat ir Vilniaus bei Telšių vyskupijų) iš pradžių dalyvavo trijų savaitgalių mokymuose. Pirmąjį savaitgalį išgyventi ir mokytis skelbti pagrindines Gerosios Naujienos tiesas – kerigmą padėjo Saulius Arbočius, antrąjį savaitgalį buvo gilinamasi į Šventosios Dvasios dovanas ir jos veikimą misijose, tam talkino Alice Hall iš Anglijos, evangelizacinės bendruomenės „Sion“. Gegužę buvo keliaujama į Slovakiją, į svečius evangelizacinėje bendruomenėje „Gyvenimo upė“. Vėliau šios bendruomenės nariai kartu su vadovu Bohušu Živčaku bei kunigais redemptoristais Misijų savaitę praleido Kaune ir mokymais, šlovinimais kartu su mūsų savanoriais dalyvavo evangelizacinėje programoje.
Misijų savaitę su Gerąja naujiena atvykstančių Evangelizacinės mokyklos misionierių bei svečių sulaukė Petrašiūnų slaugos ligoninėje besigydantys senoliai, su kuriais kartu buvo meldžiamasi už jų sveikatą. Su Dievo artumo žinia aplankyti ir kalintieji Pravieniškių pataisos namuose – į savanorišką susitikimą atėjo ten bausmę atliekančių apie 60 nuteistųjų. Buvo vykstama į Kauno vaikų socializacijos centro „Saulutė“ palaikyti jos bendruomenės bei į Kauno nepilnamečių koloniją.
Visą Misijų savaitę Kaune minėtos mokyklos savanoriai talkino su Jėzaus ramybės žinia ir šypsenomis pakviesdami, pakalbindami, pasitikdami žmones, atėjusius į teminius pokalbius su kunigais kavinėse, į koncertus arkivyskupijos kiemelyje bei šlovinimą Šv. Jurgio (pranciškonų) bažnyčioje.
Misijos vyko ir Trakuose, kartu su šios parapijos maldos grupe einant į miesto gatves, kalbinant trakiškius ir kviečiant į Šlovinimo vakarą Trakų bažnyčioje. Stebino žmonių atvirumas gatvėse ir Dievo gailestingumo ilgesys – ne vienas liudijo, jog žmonės atėjo išpažinties po dvidešimt ar keturiasdešimt metų.
„Kaskart einant kur nors į susitikimą su žmonėmis, gali atrodyti, kad niekam mūsų nereikia. Tačiau susitikimuose matėme kitaip. Štai slaugos ligoninėje personalas labai šiltai priėmė, stengėsi palydėti dar pajėgiančius senelius į koplyčią. Čia kartu giedojome, dalijomės liudijimais – jį sakė ir Gintaras, artimai suprantantis, kas yra negalia, nes pats sėdi neįgaliojo vežimėlyje, bet ir iš jo galintis dalytis, pasakoti, kaip jis sutiko Jėzų. Seneliai buvo lankomi ir palatose, iš kurių jau nebeišeina, tačiau aplankyti mielai priėmė ir meldėsi kartu. Misijų savaitėje ir svarbiausia buvo išgyventi su žmonėmis bendrystę“, – sakė Vaida, prisimindama, jog šis laikas buvo ir pilnas netikėtumų (pvz., nuteistųjų kolonijoje), kai atrodė, jog durys ir žmonių širdys pačios vėrėsi.
„Nenorime skaičiuoti šios savaitės vaisių, mums patiems Dievas davė labai daug, tikime, kad leido patirti savo meilę, prisikėlimo džiaugsmą ir gailestingumą ne vienam sutiktam, tačiau vaisiai – jau ne mūsų nuopelnas“, – pabrėžė Vaida, sakydama, jog mums reikia tik eiti ir sėti – Dievas pats vaisius nokina, ir tada, kada Jis to nori, ir taip, kaip Jis nori.
Dėkojame Lietuvių katalikų religinei šalpai ir Renewal Ministries fondams už galimybę surengti šią evangelizacijos mokyklą ir misijas, o visiems už maldą ir bendrystę.
Štai keli Evangelizacinės mokyklos savanorių liudijimai.
Virginija: Dėkoju Dievui už Evangelizacijos mokyklą! Per tuos kelis mėnesius Dievas keitė mano širdį, mintis, supratimą. Kiekvieną kartą, atvažiavusi į naujus užsiėmimus, suprasdavau, kad jau nebesu tas pats žmogus, kuris buvau prieš mėnesį. Supratau, kad iki tol savo tikėjimą ir bendravimą su Viešpačiu per daug „stačiau ant žmonių“. Supratau, kad mano santykis su Jėzumi turi būti ir yra asmeninis, nepriklausomai, kokie žmonės yra šalia, nes jie tikrai dažnai skaudžiai nuvilia. Per tą laikotarpį pasikeitė situacija darbe. Tad priėmiau kaip Dievo malonę tai, kad galėjau dalyvauti savaitgaliuose (t. y. turėjau galimybę penktadieniais iš darbo išvykti anksčiau) ir išvykoje į Slovakiją, kur buvo toks palaimintas laikas. Deja, situacijai pasikeitus, nebegalėjau dalyvauti evangelizacijos savaitėje, nors be galo norėjau važiuoti tarnystei į kalėjimą. Supratau – „mano kalėjimas“ dar bus, Dievas dar turi tai paruošęs man asmeniškai. <...>
Trokštu tarnauti Dievui, žmonėms ir Bažnyčiai, tad tikiu kad Dievas, įdėjęs šį troškimą į širdį, mane augins ir ves. <...>Tikiu, kad tai tik pradžia ir laukiu tęsinio to nuostabaus nuotykio su Dievu ir žmonėmis...
Vitalija: Esu 58-erių, turiu šeimą, smulkų verslą. Šiemet, Dievui pakvietus ir padedant, baigiau VDU Katalikų teologijos fakulteto I kursą . Mano siela jau daug metų nerimsta, ieško, ilgisi, tik aš nesupratau, ko jai reikia. <...>
Evangelizacijos ir misijų mokykla atrodė dar vienas ieškojimų kelias. Tačiau nepažįstami žmonės, kuriuos čia sutikau Dievo valia, tapo mano šeima. Būdama su jais, mokiausi mylėti, atleisti, tarnauti, pažiūrėti tiesai į akis. Jėzaus meilė gydo, mokina dalytis meile, padeda priimti artimą ir jo meilę. Savo liudijime apie Jėzaus meilės galią Pravieniškėse jutau beribį Dievo gailestingumą.
Trakų misijoje reikėjo kviesti žmones į šlovinimą. Išėjusi į gatvę, pamiršau mokymus, galvojau, kaip čia žmonės pažiūrės, nusiminiau ir staiga prisiminiau maldą: „Jėzau, prašau – eik su manimi“ ir tiesiog per akimirką dingo nepasitikėjimas. Kviečiau žmones net tuos, kurie, atrodė, neatsilieps. Gera buvo juos šlovinime sutikti .
Paskutinė misijų savaitė buvo tikrai sunki ir emociškai, ir fiziškai. Kai, atrodė, viskas, nebegaliu, Šventoji Dvasia tiesiog užliedavo mane, suteikdavo jėgų keltis ir eiti skelbti Dievo žodį. Per šlovinimą rankos pačios kyla į dangų: Šlovė, Tau, Viešpatie!
Svetlana: Esu labai apdovanota begaline Dievo palaima, kad turėjau galimybę dalyvauti Evangelizacijos mokykloj. Kiekvienas susitikimas neturi kainos. Pirmuosiuose Sauliaus mokymuose „susistygavau“ save ir pajutau žemę po kojomis. Antrasis padovanojo išsivalymą ir pakilimą. Neturiu žodžių šiai patirčiai išsakyti. Dvasia, kuri mane prikėlė, įkvėpė gyvastį, maldą ir begalinę energiją. Gražioji Slovakija... Maldos ir liudijimai... Bet giliausiai palietė Mykolo išmintis. Galiausiai savaitė Kaune, kur mes kaip mokiniai turėjome grąžinti dovanas, gautas iš Dievo rankų Jo tarnams padedant. Slovakų ir Vaidos rūpestingai nukreipiami. Beje, slovakų kunigas nepaliko abejingo nei vieno.
Negalėčiau apsakyti, kokia sustiprėjusi ir pilna jaučiuosi. <...>Tai labai naudinga arkivyskupijos programa. Man, kaip būsimai tikybos mokytojai, tai ne tik asmeninė dvasinė nauda, bet ir daug naudingų žinių skelbiant Dievo Žodį.
Dijana: Dėkoju visiems už bendrystę evangelizacijos pradžiamoksliuose. Labai stiprus impulsas širdy suliepsnojo po slovakų pasidalinimų ir mokymų . Tiesos Dvasia kalbėjo jų lūpomis. Dėkoju Vaidai už tokį platų evangelizacijos besišaukiančių erdvių pateikimą, veiklos koordinavimą ir jos sugebėjimą būti visur ir matyti viską vienu metu iš viršaus, apačios ir keturių šonų..
Dėkoju visai jaunai jos komandai, kuri taip jaukiai, kantriai ir švelniai pasidalindama pynė savo veiklų tinklą, nešdami mums visiems ramybę ir džiaugsmą.
Man širdį labiausiai budino Gintarėlio ir Petro bendrystė, jų abiejų pastangos siekti dangaus. <...> Dėkui visiems ir visoms už pasidalinimus, už bendrystę Šventoje Dvasioje .
Gintaras: Į mokyklą papulti nesitikėjau. Tiesiog užpildžiau facebook'e rastą anketą ir laukiau atsakymo, kad atsiprašome bet...
Bet pakvietė. Nuostabūs dėstytojai: Saulius, Alice, tėvas Mykolas, Bohusas, Palio, t. Rastislavas ir t. Patrikas, Ana, Marekas – ačiū. Supratau Šventosios Dvasios dovanų svarbą evangelizacijoje. Asmeniškai išgyvenau tikrą „spoločenstvo“ (slovakiškai – bendruomenę), kuri gali įveikti bet kurias kliūtis. Kliūtys įveikiamos einant kartu – atskleidė Miesto misijų savaitė kartu su „Rieka Života. Vidinis nerimas, kaip ir ką kalbėti su kaliniais, tirpo akimirksniu priėjus prie kalinio. Jutau, kaip labai kaliniams reikia žodžio ir Žodžio.
Devo žodis, tinkamas žodis gatvėje, atveria duris link žmogaus širdies. Net jeigu žmogus tuo metu eiti į Miesto misijų renginį negalėjo, jutau, kad širdyje nusineša džiugesio ir ramybės.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
