Arkivyskupo S.Tamkevičiaus homilija Padėkos už Dievo gailestingumą šventėje (2011 09 11)
Paskelbta: 2011-09-11 19:21:58

Lietuvos vyskupai 2011 metus yra paskelbę Dievo Gailestingumo metais. Jų tikslas – ne tik apmąstyti Dievo gailestingumą ir už jį dėkoti, bet ir atsiverti iš Švč. Jėzaus Širdies trykštančiai Dievo gailestingumo versmei. Pagrindinis paminėjimas Kauno arkivyskupijoje yra Šiluvos atlaidų pagrindinė diena.

Šiemet ji – rugsėjo 11-oji. Šiomis dienomis visame pasaulyje daug kalbama apie prieš dešimtį metų rugsėjo 11-ąją teroristų įvykdytą šiurpią ataką Niujorke, kai sugriovus du dangoraižius žuvo 3000 žmonių. Šis kraupus nusikaltimas liudija, prie kokios aklavietės yra atėjęs pasaulis. Žmonės neturi atsakymo, kaip susitvarkyti su terorizmu, neteisingumu, bado šmėkla, tarp tautų tvyrančia neapykanta ir kitais pasaulio visuomenę slegiančiais reiškiniais. Todėl kviečiu susitelkti prie Dievo Gailestingumo slėpinio, kuris yra labai svarbus kiekvienam pasaulio žmogui, o ypač mums, lietuviams.

Girdėjome Evangelijos skaitinį apie tarną, turėjusį karaliui sugrąžinti milžinišką skolą – dešimtį tūkstančių talentų. Tarnas maldavo pasigailėti ir jam skola buvo dovanota. Ką toliau daro didį gailestingumą patyręs žmogus? Ogi nutveria savo draugą, kuris jam buvo skolingas niekingą sumą – tik šimtą denarų, net nenori girdėti prašymo dar truputį palaukti ir įmeta jį į kalėjimą. Tarnas ką tik pats prašė pasigailėjimo, bet liko beširdis savo draugui.

Šis Kristaus palyginimas yra tarsi veidrodis mūsų visuomenės, kurios kietaširdiškumas kartais tiesiog gąsdina. Apie kietaširdiškumą kalba teisingumo nepaisymas visuose visuomenės sluoksniuose. Apginti savo teises kartais atrodo sunkiai įmanoma. Kietaširdžiai užsidaro savo egoizme ir nenori matyti aplinkui save esančio vargo bei kančios. Maža to, kietaširdis, siekdamas pasirodyti teisus, kaltina kitus. Dėl to šiandien rečiau girdime gerą žodį, o kaltinimų kitiems – nesuskaičiuojamos aibės. Sugebantieji naudotis internetu patvirtins liūdną tikrovę – dažnai vienam pozityviam komentarui tenka šimtai negatyvių, dažniausiai kažką kaltinančių komentarų. Žmonės net nesivargina suvokti tiesos, nes yra įsitikinę, jog kalti  kiti. Šie kaltinimai  panašūs į grobio ieškančias žiurkes, su kuriomis sunku susigyventi. Bet kokiu atveju kaltinimai veda tik į aklavietę: geresni netampa nei kaltintojai, nei kaltinamieji.

Kodėl mūsų visuomenė yra tapusi kietaširdė ir negailestinga? Tai labai sunkus, bet drauge ir svarbus klausimas. Nesuradę atsakymo, galime nepatirti Dievo gailestingumo. Viena iš svarbiausių kietaširdiškumo priežasčių yra padarytos ir neapgailėtos nuodėmės, ypač nuodėmės prieš artimo meilę. Jų išties labai daug.

Praėjusiame amžiuje pergyvenome kelias okupacijas, kurių metu daug lietuvių kolaboravo su okupantais ir padarė daug žalos savo šaliai ir jos žmonėms. Ar daug girdėjote, kad kažkas už tai atsiprašė Dievo ir žmonių?

Kiekvienais metais ne viena dešimtis tūkstančių negimusių kūdikių nužudomi, tūkstančiai gimusių vaikų  yra apleidžiami tėvų ir nemato šviesios vaikystės. Madinga kalbėti net apie nesusituokusiųjų teises, o negalinčių apsiginti kūdikių atžvilgiu vykdomas genocidas. Šios neapgailėtos nuodėmės slegia žmonių sąmonę ir nulemia beširdišką elgesį su gyvaisiais.

Nacių okupacijos metais Lietuvos žemėje buvo įvykdytas žydų genocidas, ir jį, deja, vykdė ne tik okupantai, bet prie jo prisidėjo ir lietuviai. Kaip sunku pripažinti skaudžią tiesą! Dėl to ir negirdėjome garsiai ištartų atgailos žodžių.

Daug skaudaus susipriešinimo ir neapykantos mūsų žemėje buvo lenkų, rusų, žydų, romų atžvilgiu. Kai kur ta neapykanta dar tebeliepsnoja. Kaltinti kitus visuomet lengviau, bet ar nereikia daryti sąžinės sąskaitos, kai ir mes ne visuomet būname teisūs?

Bažnyčios bendruomenėje yra buvę labai skaudžių kunigų neištikimybės nuodėmių, medžiaginės naudos vaikymosi; visa tai piktindavo bažnytinę bendruomenę ir daugeliui sukliudydavo priimti Evangeliją. Ar už visa tai nereikia daryti atgailos?

Nepriklausomybės metais Lietuvą užplūdo okultizmas, burtai, prietarai, net satanizmas. Visa tai giliai sužeidė ir žeidžia šimtus tūkstančių žmonių.

Šios ir daugelis kitų nuodėmių  yra giliai sužeidusios daugybę žmonių ir užkietinusios jų širdis. Nėra kito būdo pakeisti žmogaus širdį, kaip tik pripažinti padarytą nuodėmę, nuoširdžiai apgailėti pirmiausia savo asmenines, bet drauge ir visos tautos nuodėmes. Šitai mes padarykime šių Mišių metu.

Dievo gailestingumas spinduliuoja iš Kristaus kryžiaus. Išganytojas mirė už žmones tuo metu, kai jie net negalvojo apgailėti savo nuodėmių. Tokia yra tikroji meilė: ji kaip saulė šviečia teisiesiems ir neteisiesiems, tik nežinia, kas ja pasinaudos. Nuodėmės užkietinta širdis atsiveria tuomet, kai nustojama teisintis ir pabandoma į save pasižiūrėti Dievo žvilgsniu.

Kai prieš 400 metų Švč. M. Marija apsireiškė Šiluvos piemenėliams ir priminė apie užmirštą jos Sūnų, tai ir buvo Dievo gailestingumo žingsnis mūsų tėvynėje, kurioje anuomet taip pat būta labai daug susipriešinimo ir abipusių kaltinimų.

Atlaidų dienos – tai Dievo gailestingumo srovė, turinti mus pagauti, nuskaistinti ir atnešti tikrąją ramybę ir džiaugsmą.
Švč. Mergelės Marijos užtariami Dievo Gailestingumo nešėjai, prašykime Dievo atleidimo sau, savo artimiesiems, tautai ir  pasauliui.

Arkivyskupas S. Tamkevičius

Ganytojo žodis

Mergelės Marijos kvietimas Šiluvoje garbinti Sūnų aktualiai skamba ir šiandien. Turime dovanoti laiką, pastangas, kitaip tariant, „arti“ dėl Jėzaus reikalų, kad pasaulis keistųsi į „geresnę savo versiją“, kad Dievas būtų mūsų pačių gyvenimo centras. Tik tuomet ateina Dievo dovanota tikroji ramybė.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune