Kovo 9 dieną Šiluvoje, o kovo 10 dieną Kaune vyko pirmieji seminarai (jie bus tęsiami dar du savaitgalius balandį ir gegužę) parapijų pastoracinių tarybų nariams. Šiuos mokymus parapijų bendruomenių aktyviausiems, daugiausia atsakomybės turintiems nariams arkivyskupijos kurija surengė po pernai vykusių parapijų pastoracinių tarybų susitikimų dekanatuose, po institucijų planavimo susitikimų su dekanais bei šių metų birželio mėnesį planuojant surengti Kauno arkivyskupijos simpoziumą, skiriamą parapijų sielovadai.
Seminaruose Šiluvoje ir Kaune dalyvavo 16 arkivyskupijos parapijų. Į Šiluvą atvyko apie 60, Kaune – 70 iš anksto užsiregistravusių dalyvių – pastoracinių tarybų narių ir parapijų klebonų.
Mokymų programoje buvo numatytos 4 temos – apie liturgiją, tarnystę, evangelizaciją ir bendruomeniškumą (augimą). Šias temas trumpuose įvaduose pristatė arkivyskupijos atstovas spaudai diakonas Darius Chmieliauskas, arkivyskupijos Carito direktorius Arūnas Kučikas bei sielovados programų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė. Po įvadų parapijos savo grupėse aptardavo šią temą ir savos parapijos situaciją įsivertindavo pagal SSGG (stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės) analizę.
Diak. D. Chmieliauskas daugiau dėmesio skyrė liturgijai – kaip ją švenčiame, o švęsdami liudijame autentišką tikėjimą į prisikėlusį Kristų. Kalbėdamas apie Žodžio liturgiją kėlė konkrečių klausimų, ar skaitiniai skaitomi pasiruošusių skaitovų, ar pasidalijama su kunigu apie jo sakytą homiliją – kiek vilties ji mums suteikė. Ar bažnyčioje geras girdimumas, ar tvarkingos liturginės knygos? Atkreiptas dėmesys į giedojimo tendencijas, patarnautojų situaciją, ar apskritai Mišios švenčiamos tvarkingoje aplinkoje.
Įvadą apie tarnystę A. Kučikas pradėjo nuo pirmųjų krikščionių bendruomenių patirties, aptarė asmeninę ir bendruomeninę tarnystę, gailestingumo darbus, jų būdus ir formas, tarp jų ir Carito tarnystę.
Apaštališkuoju paraginimu Evangelii gaudium savo įvade rėmėsi V. Spangelevičiūtė-Kneižienė, kalbėdama apie tai, jog šiandien Bažnyčia turi atlikti savo misiją skelbti Evangeliją išeidama arčiau žmonių, pasiekdama visuomenės paribius. Svarbu parapijoms ieškoti būdų, kaip nuo administruojančių tapti evangelizuojančiomis. Kita vertus, parapija – tai mūsų namai. Ji keičiasi, kai auga ir keičiasi jos žmonės.
Apie bendruomeniškumą ir augimą kalbėjęs A. Kučikas atkreipė dėmesį, jog krikščioniškas tikėjimas yra tiek asmeninis, tiek bendruomeninis. Bendruomenės gali būti labai įvairios, parapijos yra teritorinės bendruomenės. Parapija – tai vienos misijos siejama bendruomenių bendruomenė: maldos grupės, chorai, Caritas, Marijos legionas ir kt. sudaro parapijos bendruomenę. Pasidalijimas atsakomybėmis kyla iš turimų talentų, kuriuos reikia atpažinti ir įgalinti.
Diak. D. Chmieliauskas atkreipė dėmesį į būtinybę bendruomenėms augti, nes yra tik dvi galimybės – augimas arba mirtis. Bendruomenės narių sąmoningumas turi augti, nesustoti vietoje. Ko reikia, kad augtume? Ar parapijų rekolekcijos tikrai dvasiškai maitina? Ar drįstame pripažint sau, kad trokštame ir alkstame? – šiuo ir kitus klausimus kėlė diakonas.
Aptarę savo bendruomenių situaciją su parapijos grupe, seminaro dalyviai vėliau pasidalijo tuo su visais. Pasidalijimuose bendruomenė apibūdinta kaip šeima – ir parapijoje reikia padėti vieni kitiems, varge, ligoje, žmonėms pasitarnauti konkrečiais darbais.
Parapijų klebonai bei tarybų nariai kalbėjo, jog tikrai turi ką pasakyti apie kiekvieną sritį – kiekvienoje rastų, ką nuveikia gerai, o kas dar būtų taisytina. Pasidalyta mintimi, jog atėję į parapijas žmonės dažnai neranda Šventojo Rašto.
Dauguma dalyvavusiųjų Šiluvoje ir Kaune dalijosi džiaugsmu, kad buvo pakviesti į tokį susitikimą, kad galėjo susirinkti ir kalbėtis apie tai, kuo jie gyvena parapijų bendruomenėse, keistis patirtimis, lūkesčiais.
Balandžio 13 ir 14 d. (Šiluvoje ir Kaune) vyks antrasis seminaras, kuriame laukiami parapijų pastoracinių tarybų nariai.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
