Vidinio išgydymo popietė Kaune (2018 11 17)
Paskelbta: 2018-11-20 16:04:56

Lapkričio 17 d. Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje vyko sielovados bendruomenės „Gailestingumo versmė“ organizuota ir vedama vidinio išgydymo popietė „Jei kas trokšta, teateina pas mane“ (Jn 7, 37). Tai jau antras susitikimas šį rudenį. Bendruomenės pastangomis organizuojamos popietės ugdo didesnį krikščionišką sąmoningumą, gilesnį savo santykio su Dievu atpažinimą bei sąmoningą atsaką.

Popietės susitikimas pradėtas Gailestingumo vainikėlio malda. Po bendros maldos, kaip įprasta, valandą trukęs gyvas šlovinimas visų susirinkusiųjų širdis vedė į nuoširdų, gilesnį atsivėrimą Viešpačiui.

Po šlovinimo savo įžvalgomis su atvykusiais iš įvairių Lietuvos miestų dalijosi ses. Dovyda Jaugelytė LSSC, kviesdama Dievo šviesoje giliau pažvelgti į tai, iš kur aš esu, kas aš esu. Atnaujinus bei pagilinus atsakymus į šiuos klausimus, kai kurie dalykai mūsų gyvenime bei kasdienybėje sugrįžta į tikrąsias savo vietas. Primindama žmogaus sukūrimo istoriją, ses. Dovyda atkreipė dėmesį į Viešpaties žodžius, kad „tai buvo labai gera“, kurie taip pat reiškia ir „tai buvo labai gražu“. Toliau sesuo kreipėsi į klausytojus klausdama, kodėl žvelgdami į save dažnai mes taip nesijaučiame ir ne visada galime pritarti šiam Dievo vertinimui. Ar mums kartais neatrodo, klausė kalbėtoja, kad kitus žmones Dievas sukūrė gražius, o mane kurdamas lyg ir mažiau pasistengė?

Sesuo kvietė pamąstyti apie tai, kas mums kliudo pamatyti tikrąją tiesą apie save ir kas iškreipia savęs vaizdą, kai imame į save žvelgti ne Dievo žvilgsniu. Kaip pirmąją priežastį iškėlė nuodėmę, tiek gimtąją, tiek ir asmeninę. Tačiau net ir nuodėmė nesunaikino mumyse Dievo atspindžio. Ir Viešpats, žvelgdamas į kiekvieną mūsų, visada mato tą pirmapradį grožį. Ji atkreipė dėmesį į vieną iš dieviškųjų paradoksų – norėdami pamatyti save, turime nuo savęs žvilgsnį nukreipti į Dievą. Prelegentė pabrėžė, jog nuodėmė daro įtaką žmogui, bet ne Dievui, nes nuodėmė nėra stipresnė už Dievą.

Kaip antrąją kliūtį žvelgti į save Kūrėjo žvilgsniu, ses. Dovyda išskyrė asmeninius sužeidimus, patirtus girdint daugybę įvairiausių vertinimų, reakcijų mūsų atžvilgiu bei į mūsų elgesį, kurie norom nenorom tarsi prilimpa. Kalbėtoja atkreipė dėmesį, kad iš patirties žinome negatyvias patirtis daug greičiau ir giliau įsirėžiant mumyse. Tai taip pat prisideda prie savęs vertinimo ir savęs suvokimo. Todėl jei sureikšminsime žmonių nuomonę apie save, turėsime gerokai iškreiptą savęs vaizdą.

Kalbėtoja susirinkusiuosius kvietė pamąstyti, kokių balsų klausomės. Gyvybę, drąsą, orumą, vertę atimantys žodžiai greitai mus pasiekia ir turi stiprią galią. O žodžiai, kurie teikia gyvybę, reikalauja klausytis švelnios tylos balso. Dievas nesivaržo su pasaulio triukšmu. Jis tyliu dvelksmu kalba širdžiai, kuri įsiklauso.

Po mokymo ir trumpos pertraukos popietės dalyviai šventė Eucharistiją. Liturgijai vadovavo visų šiltai pasitiktas vyskupas augziliaras ir generalvikaras, teologijos dr. Algirdas Jurevičius, koncelebravo egzorcistas kun. Kęstutis Rugevičius.

Homiliją sakęs vyskupas, gyvai komentuodamas evangeliją pagal Morkų apie besibaigiančius laikus, atkreipė dėmesį, kad pasaulio pabaiga mums dažniausiai asocijuojasi su apokaliptinių filmų siaubu bei chaosu, mums sukeliančiu baimę dėl būsimų įvykių. O štai pranašo Danieliaus knygos ištrauka, nuskambėjusi pirmajame skaitinyje, mus paguodžia, nes Dievas ateina gelbėti savųjų. Ganytojas kalbėjo apie laikų pabaigą, kuomet pasaulis pereis į kitą gyvavimo lygmenį, kaip tam tikrą ištobulinimą. „Dabar labai dažnai žmonės neturi laiko. Tai kur tas laikas dingo?“ – klausė vyskupas. Tai taip pat tam tikras ženklas, jeigu visi taip labai laiko neturi. Vyskupas priminė šv. Faustinos skelbtą malonės ir gailestingumo laiką – atsigręžti, priimti gailestingumą ir patiems tapti gailestingiems.

Vidinio išgydymo popietė baigta malda prie Kryžiaus, kur kiekvienas galėjo Dievui atiduoti juos sužeidusias kitų žmonių reakcijas, žvilgsnius, pravardes, patyčias, taip pat ir savo pačių nuodėmingas reakcijas į skaudinusius žmones bei įvykius, o „Gailestingumo versmės“ bendruomenės nariai juos užtarė trumpa malda.

„Gailestingumo versmės“ informacija 

Ganytojo žodis

ŠVENTUMAS yra keliaujančiųjų savybė. Kai žvelgiame į tuos, kurių šventumą Bažnyčia yra oficialiai pripažinusi, matome galutinį vaizdą, užfiksuotą per jų gimimą dangui. Bet kol jie gyveno – nė vieną akimirką nebūtų pasakę: jau viską pasiekiau, viskas tobula <...>. Tad nebijokime, kad dar nesame pasiekę – kelias atviras.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune