Homilija pasakyta Kauno arkikatedroje bazilikoje švenčiant rekolekcijas
Karalius Dovydas sulaukė meto, kai kaimynystėje gyvenantys priešai nedrumstė jam ramybės, ir tuomet nutarė pastatyti Dievui šventovę. Garbingiausioje šios būsimos šventovės vietoje ketino padėti Sandoros skrynią su Dekalogo plokštėmis. Tačiau karaliui Dovydui nebuvo lemta įvykdyti šio sumanymo. Pranašas Natanas pasakė, kad Dovydas nestatytų Dievui namų, nes pats Viešpats pastatysiąs jam namus. Dievas nepanoro, kad jam namus statytų karalius, kurio rankos buvo suteptos nekalto žmogaus krauju. Dievas pažadėjo, kad Dovydo sostas atiteks jo palikuoniui: „Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus“ (2 Sam 7, 14). Iš tikrųjų karaliaus Dovydo sostą paveldėjo jo sūnus Saliamonas, kuris ir pastatė Dievui šventovę.
Evangelija pasakoja apie kitokius Dievo namus, kuriais taps nekaltos mergelės Marijos įsčios. Apsireiškęs angelas pranešė Marijai, kad Dievo Dvasia nužengs ant jos, ji pradės ir pagimdys sūnų, kurį pavadins Jėzumi: „Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1, 31–33). Mes, katalikai, labai gerbiame ir mylime Dievo Motiną Mariją, kuri pastatė Dievui namus ne iš akmens ar aukso, bet iš ištikimos meilės ir šventumo.
Mes taip pat esame Dievo namų statytojai. Apaštalas Paulius sako: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ (1 Kor 3, 16). Tik šitie Dievo namai yra neužbaigti. Nuo Krikšto per visą gyvenimą mes turime statyti ir gražinti Dievo namus savo sielose. Todėl apaštalas mums primena: „Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba“ (1 Kor 3, 9).
Paskutinį advento sekmadienį Dievo žodis, primindamas Dievo namus Jeruzalėje ir Dievo Sūnaus namus Motinos Marijos įsčiose, įsakmiai klausia kiekvieno iš mūsų: ar statome Dievo namus? Kokius juos statome? Saliamonas statė Dievo šventovę iš akmens ir kedro medžio. Pasakojama, kad tai buvo labai graži šventovė, bet laikas ir karų negandos iš jos paliko tik Raudų sieną. Dievas iš mūsų nori ko kito. Mūsų statybai reikalingas širdies nekaltumas ir Švč. Mergelės Marijos nusiteikimas, kurį tiksliai ir trumpai išsakė, apsispręsdama tapti Išganytojo Motina: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).
Kai vyksta atsakinga statyba, reikalinga kontrolė, auditas, ar viskas daroma tvarkingai ir sąžiningai. Advento rekolekcijos ir adventinė išpažintis yra mūsų dvasinės statybos būtinasis „auditas“. Mes visi esame genami darbų bei rūpesčių, todėl skubame, o jei atsiranda laisva valandėlė, įsijungiame televiziją ar internetą, o apmąstymui, kaip statome Dievo namus savo širdyje, beveik nelieka vietos. Dar gerai, jei skiriame laiko kasdienei maldai, jei kartais valandėlę suklumpame Švenčiausiojo adoracijai, jei kalbame rožinį. Tuomet maldos tyloje pats Dievas prakalba ir paskatina mus pataisyti tai, kas sukreivinta, ir dvasiškai atsinaujinti.
Šiose rekolekcijose noriu paraginti jus su atnaujintu uolumu statyti Dievo namus savo širdyje. Te padeda Dievas Marijos pavyzdžiu niekada nieko jam neatsakyti. Palaimintas gyvenimas žmogaus, kai jis kasdien yra nusistatęs gyventi ne pagal besikeičiančias nuotaikas, aistras, bet visuomet įsiklauso, ko iš jo nori Dievas.
Mes, į Dievą tikintieji žmonės, turime rūpintis Dievo namų statyba ne tik savo asmeniniame gyvenime, bet ir visuomenėje. Nepasakysiu jums nieko naujo, teigdamas, kad daug kas stato namus ne Dievui, bet velniui. Ten, kur viešpatauja korupcija, nesąžiningumas, kur valdininkas negerbia žmogus ir laukia kyšio, kur akiplėšiškai laužomi Dievo įsakymai, kur skriaudžiamas silpnas žmogus, ten vyksta ne Dievo, bet demono namų statyba.
Mes, tikintieji žmonės, neturime teisės pasyviai stebėti, kai šalia mūsų kerojasi blogis, bet turime aktyviai jam priešintis. Sovietai, statydami demono namus mūsų tėvynėje, siekė nutildyti Bažnyčią, kad ji nedrįstų pasakyti nė žodžio. Ar nepanašiai ir dabar elgiamasi? Žiniasklaida pilna raginimų Bažnyčiai nesikišti į politiką. Ko šituo siekiama? Mes girdysime žmones ir krausimės sau milijonus, o jūs tylėkite! Mes mokysime jūsų vaikus ne doro gyvenimo, bet naudotis prezervatyvais, o jūs tylėkite! Mes pakirsime jūsų šeimų šaknis, įteisinsime partnerystes, o jūs tylėkite! Mes veidmainiaudami žadėsime prieš rinkimus laikytis Dekalogo, ir tada jūs tylėkite!
Bažnyčia negali tylėti, nes ji pašaukta vykdyti pranašišką misiją. Kaip Senajame Testamente pranašai, esant reikalui, pasakydavo karaliams ir tautai karčią, bet reikalingą tiesą, taip šiandien tiesos žodį privalo pasakyti Bažnyčia. Būtų didelė bėda, jei Bažnyčia tylėtų. Mes, Bažnyčios žmonės, esame pašaukti ne papuošti žaislais kalėdines eglutes, bet visuomenėje statyti Dievo namus. Visuomenė bus tik tiek laiminga, kiek vyks ši statyba. Kai statomi demono namai, gundytojas skuba patarti: bėk iš Lietuvos! Tu čia nieko nepakeisi! Tačiau mes nebėgsime, bet statysime Dievo namus.
Apaštalas Paulius, laukdamas kalėjime mirties nuosprendžio, rašė savo draugui vyskupui Timotiejui: „Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas. Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms. Bet tu būk visame kame apdairus, kentėk vargus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnystę“ (2 Tim 4, 1–5). Anuomet, kai buvo užrašyti šie žodžiai, Bažnyčiai buvo kur kas sunkiau. Todėl pasidrąsinkime prieš Kalėdas: mes nesame nereikšmingi žmogeliai, mes – Dievo namų statytojai!
Arkivysk. S. Tamkevičius
