Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija arkikatedroje (2012 01 08)
Paskelbta: 2012-01-11 12:53:10

Niekuomet neužmiršiu Trijų Karalių šventės prieš 28 metus (1984 metais). Po mėnesį trukusios labai vargingos kelionės buvau atvežtas į Permės kalėjimą. Kameroje keli kaliniai laukėme paskutinio etapo į vieną iš Uralo lagerių. Trijų Karalių šventės vakarą į mūsų kamerą atvedė dar kelis kalinius, vežamus atlikti papildomos bausmės Čistopolio kalėjime iš ten, kur mes dar tik vykome. Mes, naujokai, išsižioję klausėmės ne Trijų Karalių šventės homilijos, bet pasakojimų, kas mūsų laukia lageryje. Paskui vieni prisiminėme, kad šiandien Trijų Karalių šventė, kiti – kad stačiatikių Kalėdos, ir dalijomės prisiminimais, kaip laisvėje šventėme šias šventes. Mes visi – katalikai, protestantai ir ortodoksai – vaišinomės maisto trupiniais, kuriuos radome savo krepšiuose. Betliejaus Kūdikiui galėjome padovanoti tik savo tikėjimą ir vargą, nes nieko daugiau neturėjome.

Kristaus Apsireiškimo šventės Mišių Dievo žodžio skaitiniai pasakoja apie dovanas. Pranašas Izaijas kalba apie būsimus laikus, kai auksu ir smilkalais apkrauti kupranugariai trauks į Jeruzalę ir visi skelbs šlovingus Viešpaties darbus (plg. Iz 60, 1–6).

Evangelija pasakoja apie išminčius, atvykusius į Jeruzalę pagarbinti gimusio žydų Karaliaus. Danguje nušvitusi žvaigždė atvedė į Betliejų ir čia gimusiam Kūdikiui išminčiai atidavė savo dovanas – auksą, smilkalus ir mirą. Tai buvo buvo jų didelio tikėjimo ir nemažesnės pagarbos gimusiam Karaliui ženklas. Be šio tikėjimo jie nebūtų su dideliu vargu ir pavojais ieškoję Kūdikio.

Visiškai natūralu, kad mes tuos, kuriuos gerbiame ir mylime, apdovanojame – meile, prielankumu, geru žodžiu ar kokia nors dovana.

Jeigu mūsų tikėjimas nėra tik paveldėtos krikščioniškos kultūros dalis, bet turi gilias šaknis mūsų širdyje, tuomet savo pagarbą bei meilę Dievui išreiškiame ne tik maldos žodžiais, bet ir labiau matomais būdais. Iš tvano išsigelbėjęs Nojus tuojau pastatė aukurą ir kaip padėką už išgelbėjimą sudegino Dievui skirtą atnašą. Izraelitai, gyvendami pagonių apsuptyje ir brangindami iš vergijos juos išvedusį Dievą, jo garbei aukodavo geriausius avinėlius.

Rytų išminčių pagarbintas Kūdikis pats taps auka, naikinančia žmonių nuodėmes. Jėzus panorėjo šią savo auką sudabartinti – leisti ir mums realiai dalyvauti jo išganymo misijoje. Dėl to Paskutinės vakarienės metu įsteigęs savo nekruvinąją auką jis paliepė apaštalams: „Tai darykite mano atminimui.“ Šis Kristaus aukos sudabartinimas vyksta per kiekvienas Mišias. Tai brangiausia, ką turime savo krikščioniškame tikėjime. Mes negalime Dievui padovanoti ko nors daugiau už jo Sūnaus auką. Palaiminti visi, kurie dažnai ir sąmoningai dovanoja Dievui šią auką.

Kalbėdami apie dovanas Dievui, turėtume nuolat mąstyti ne tik apie anapusinėje tikrovėje esantį Viešpatį, kaip jam išreikšti savo meilę bei dėkingumą, bet apie tai, kaip Dievas apsireiškia mums čia ir dabar. Negalime užmiršti Kristaus žodžių: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Jėzus tvirtina, kad gyvena kiekviename žmoguje, ypač tame, kuris yra silpnas, daug ko stokoja, ypač mūsų meilės.

Jeigu norime, kad Dievas mums apsireikštų, kaip anuomet apsireiškė Rytų išminčiams, turime mąstyti, kaip padėti tiems savo broliams, kuriems reikia mūsų pagalbos. Mąstyti ne apie centus, kuriuos įdedame į ištiestą ranką, ar labdaros akcijose paaukotus kelis litus, bet apie tikrą pasitarnavimą, be kurio žmogus ne gyventų, o tik vegetuotų.

Labiausiai būna suprantama medžiaginė parama, kurią organizuoja Caritas, Maltos ordinas, samariečiai ir kt. žmonės, neabejingi svetimam skausmui. Tačiau dauguma ne mažiau už centus ir daiktus stokoja mūsų dėmesio, prielankumo, gero žodžio, padrąsinimo, vilties ir meilės. Labai apgailėtinai atrodytume, jei mes, į Kristų tikintieji, nedalydami kitiems savo meilės, gerumo ir vilties, kasdien nesirūpindami, kad aplink mus būtų daugiau dvasinės šviesos, rūpintumėmės tik savimi arba su minia dėl savo nesėkmių kažką keiktume.

Šį sekmadienį pradedame Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio metus. Gimęs Sūduvos krašte, J. Matulaitis nuo pat vaikystės per didelį vargą ir kūno negalias skynėsi kelią į gyvenimą. Tapęs kunigu palaimintasis sutelkė draugus kunigus ir atgaivino caro marinamą marijonų kongregaciją. Čia, Kauno arkikatedroje, buvo konsekruotas vyskupu, labai sunkiu karų metu valdė Vilniaus vyskupiją, įkūrė Vargdienių seserų bei Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių seserų kongregacijas, kaip popiežiaus legatas parengė Lietuvos bažnytinės provincijos projektą ir, visą gyvenimą išdalijęs kitiems, čia, Kaune, iškeliavo pas Viešpatį. Palaimintasis sau nepasiliko nieko. Ėjo ir dirbo ten, kur buvo siunčiamas, ir net mirdamas ragino savo dvasios vaikus rikiuotis ir dirbti.

Šitaip gyventi ir aukotis žmogus gali tik tada, kai tarsi tie Rytų išminčiai būna suradęs Betliejaus Kūdikį ir jame atpažinęs Dievo siųstąjį Mesiją.

Šiandien mūsų akys krypsta į keturis diakonus, kurie netrukus bus įšventinti kunigais. Trijų Karalių šventėje jie atneša Betliejaus Kūdikiui savo gyvenimo dovaną – pasiryžimą tarnauti Dievui ir žmonėms ir kaip žvakėms sudegti, kad aplinkui būtų daugiau Evangelijos šviesos. Jų laukia ilgas ir, tikriausiai, nelengvas kelias. Jiems reikės būti žvaigždėmis dabarties naktyje, kad kažkas surastų kelią pas Betliejaus Kūdikį. Maldoje palinkėkime jiems stiprybės ir Dievo palaimos, kad joks Erodas nesukliudytų ir patiems ieškoti, ir kitiems rodyti kelią į Betliejų.

Arkivysk. S. Tamkevičius

 

Ganytojo žodis

Viešpats duoda žmogui išminties suprasti Kryžiaus slėpinį, iš kurio kyla gyvybė, viltis, prisikėlimas. Sekime Viešpatį Jo keliu į Prisikėlimą, kuris kiekvienam skirtas iš dangaus Tėvo beribio gailestingumo ir meilės.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune