Nuotraukos – Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės
Spalio 12 d. jau dėkojome Dievui ir rengėjams, o labiausiai misionieriams – broliams redemptoristams ir jų pamokslininkui t. Ronaldui McAintshui, muzikantams, menininkams (iš Jungtinės Karalystės, Portugalijos, Slovakijos) – už Misijų dienas Kauno arkikatedroje.
Per tris dienas nuo Krikšto pažadų atnaujinimo, apsvarstę mokinystės sunkumus ir paprašę Dievo pagalbos būti geresniais Jėzaus sekėjais, paskutinį vakarą visi šios programos dalyviai buvo siunčiami į kasdienybės misijas – būti Gerosios naujienos nešėjais savo aplinkoje, kur gyvena, dirba, tarnauja, mokosi.
Per šias dienas arkikatedra buvo pilnesnė nei kasdien vakarais, nemažai žmonių ir ypač jaunimo, bendruomenių, savanorių atsiliepė į Kauno arkivyskupijos kvietimą ir dalyvavo Misijų programoje, kuria įsitraukėme į ypatingąjį Misijų mėnesį. Spalio 13-ąją Misijų ir Marijos dieną dar šventėme Šiluvoje.
Po popietės arkikatedroje atskirai vyrams ir moterims krikščioniškojo tapatumo tema spalio 12-ąją vakaro šv. Mišiose misionierius ir visus susirinkusius sveikino Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ, atkreipdamas dėmesį, jog misija – tai ir visas mūsų krikščioniškas gyvenimas, mūsų buvimas kartu su Viešpačiu, buvimas ten, kur Jis mus šaukia.
Šv. Mišias koncelebravo prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. Ramūnas Norkus, „Marijos radijo“ programų direktorius kun. Saulius Bužauskas, tėvai redemptoristai Rastislavas Dluhý bei Peteris Hertelis. Patarnavo diakonai Darius Chmieliauskas bei Marius Boreiša. Giedojo jungtinis seserų vienuolių choras.
Ir šį vakarą homiliją pasakė t. Ronaldas McAintshas, kalbėdamas labai tėviškai, pasinaudodamas savo ilgamete sielovadine patirtimi ir žmonių gyvenimo situacijų pažinimu. Labiausiai savo žodį šįkart jis skyrė šeimoms, kalbėjo apie santuoką, lytiškumą, tėvų santykius su vaikais.
T. Ronaldas sakė sutikęs ir labai laimingų, ir sužeistų santuokų. Santuokos sakramentas pasak misionieriaus, tik kelionės pradžia – kelionės, kur bus ir pasimetimo, ir nesutarimų, gal net smurto ir sprendimo pasukti skirtingais keliais. Be Dievo, vien žmogiškomis pastangomis, ši kelionė neįmanoma. Dėl to taip svarbus Santuokos sakramentas, kuris labiausiai atspindi Dievo meilę, o jo priesaika – evangelinį pasiryžimą būti pasiruošusiam atiduoti gyvybę už kitą.
Pamokslininkas, be kita, linkėjo tėvams būti kantriems su vaikais, paguodė tuos, kurių vaikų nėra šalia bažnyčioje, bet jie visada yra tėvų širdyse – dėl tėvų meilės ir maldos jie yra kartu.
Šį baigiamąjį Misijų vakarą tėvas redemptoristas kvietė iš naujo apsispręsti už savo tikėjimą, kad per Krikštą iš tiesų esame šaukiami būti Dievo meilės srove kitiems, linkėjo išeiti iš šventovės su pasiryžimu būti naujais vyrais ir moterimis, tikinčiais rytojumi, savo tarnyste ir misija.
Visuotiniuose maldavimuose šį vakarą melstasi už popiežių Pranciškų, už visą Bažnyčią, už ypatingąjį Misijų mėnesį, kad žengtume į naują misijinį etapą, už misijas ir misionierius – vilties ženklą pasauliui, už visus krikščionis, kad jų širdys būtų pripildytos Evangelijos džiaugsmo.
Po šv. Mišių, užbaigtų siuntimu eiti į pasaulį ir palaiminimu, visi buvome pakviesti dar valandėlę pašlovinti Viešpatį ir paklausyti liudijimų, ką šiandien reiškia būti krikščioniu savo aplinkoje. Jono Pauliaus II piligrimų centro bendruomenės narys sakė, jog paliudyti tikėjimą kartais reikia labai nedaug – tik įsisegto kryželio atlape savo darbovietėje ar dviejų žodžių: „aš tikintis“, ir tai padeda susirasti tikėjimo draugų. „Man Bažnyčia yra viltis ir laisvė. Joje yra kažkas tikro“, – sakė jaunas vyras, pabrėžęs bendruomenės svarbą.
Nuteistųjų integracijos programoms vadovaujanti „Carito“ atstovė pasidalijo, kaip jos „ne“ darbui su nuteistaisiais prieš kelerius metus virto „taip“ Viešpačiui, kai suprato, kaip reikia pagalbos tiems žmonėms, kurie, popiežiaus Pranciškaus mintimi, yra paribiuose, yra atsidūrę prie „stop“ ženklo savo gyvenime.
„Jei taip atsitiktų, kad mus teistų dėl tikėjimo, ar rastų pakankamai įkalčių (gyvenime), kad esu katalikas?“ – sakė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė, primindama mintį iš Misijų Mišių homilijų ir kviesdama atverti širdis šlovinimui ir toms tarnystėms, kurioms Dievas mus pašaukia.
Po liudijimų druska, raugas ir Krikšto vanduo buvo regimas kvietimo ženklas šiame Maldos vakare visiems, kurie atnaujino ir išsinešė širdyje norą labiau pasistengti dėl tikėjimo liudijimo.