Lietuvai reikia meilės tiesoje
Arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus kalba LR Seime 2011 m. sausio 12 d. tragiškosios Sausio 13-osios išvakarėse
Prieš dvidešimt metų čia, Lietuvos širdyje, buvo sprendžiamas gyvybinis klausimas: būti ar nebūti laisvai Lietuvai? Anuomet šį egzaminą laikėme gana sėkmingai, nes žmones vienijo noras savarankiškai tvarkyti savo tautos gyvenimą, viltis, kad tai įmanoma pasiekti, ir atsakomybės už Lietuvos dabartį bei ateitį prisiėmimas. Dauguma tautiečių, anomis dienomis gynusių Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir vėliau bandžiusiųjų kuo nors padėti Tėvynei, buvo tikėjimo žmonės, tikėjusieji ir pasitikėjusieji Dievu, kad jis laimins mūsų laisvės kelią.
Tačiau šiandien daugelis yra susipriešinę ir nusivylę net laisve. Daugelis naiviai vylėsi, kad laisvoje Lietuvoje bus galima dirbti kaip kolūkyje – šiek tiek darbuotis, šį tą pasivogti, o gyventi kaip laisvame pasaulyje, kur nors Amerikoje, Švedijoje ar Vokietijoje. Atrodo, daugelis manė, kad laisvė beveik stebuklingai sunaikins blogį: nesąžiningumą, veidmainystę ir savanaudiškumą. Daug kam atrodė, kad pasikeitus Lietuvai greitai keisis ir žmonių mąstymas. Deja, taip neatsitiko. Penkiasdešimt okupacijos metų išugdė ir vergiškos mąstysenos žmonių, kurie gali už dešimt litų balsuoti nors už velnią, kurie savo ar savo partijos interesus gali iškelti aukščiau už Lietuvos ateitį, kurie gali būti akli kitų vargui ir kančiai, jei tik patys tuokart yra sotūs ir tariamai saugūs.
Per dvidešimt metų daugelis lietuvių statė materialinės gerovės stabą ir į jį įtikėjo labiau kaip į Dievą. Deja, šį stabą, kuris buvo panašus į Babilono karaliaus regėtą sapne – su aukso galva ir molinėmis pėdomis, sutrupino atriedėjęs akmuo – ekonominė krizė. Materialinės gerovės stabas sudužo, ir pasigirdo garsios aimanos: mums nereikia tokios Lietuvos, mes ne to tikėjomės.
Jeigu šiandien kas nors ir turi teisę aimanuoti, tai tik tie žmonės, kurie per dvidešimt metų nuolat mąstė, ką gero padarius Lietuvai, kurie statė, bet ne griovė. Visi kiti, kurie nemokėjo mokesčių, skandino Lietuvą alkoholyje, užsiėmė kontrabanda, užtvindė Lietuvą nešvankybėmis, silpnino šeimos instituciją, priiminėjo korupcinius įstatymus, vogdami kaupė milijonus ir kasdien pesimizmu nuodijo žmonių protus, šiandien turėtų bent tūnoti kaip pelės po šluota. Bet ne, jie garsiausiai šaukia: Lietuva jų nemyli. Sako, ir Bažnyčia jų nemyli. Jie norėtų Bažnyčios, kuri kalbėtų apie meilę be tiesos ir teisingumo. Tokia Bažnyčia nebūtų Kristaus, bet šėtono. Lietuvai ir mums visiems reikia meilės tiesoje. Prisikelsime ir prikelsime Lietuvą tada, kai šitai suprasime ir šitaip gyvensime. Antraip statysime ne Lietuvą, bet stabą su molinėmis pėdomis.
Atsakomybę už Lietuvą jaučiantys žmonės nuolat ragina Lietuvos vyskupus gelbėti Tėvynę nuo alkoholizmo. Jie dar viliasi, kad ir šiandien galima padaryti kažką panašaus, ką darė vyskupas Motiejus Valančius. Jie nerimauja, matydami ant kiekvieno kampo legaliai pardavinėjamą alkoholį ir laisvai klestinčią prekybą pilstuku bei namine. Jie mato, kaip į alkoholizmo liūną įtraukiami net paaugliai ir vaikai, o jų rankose nuolat puikuojasi įvairiausių spalvų ir etikečių nuodai – vadinamasis lengvas alkoholis. Kažkas kraunasi milijonus, o Lietuva ne OMON’o, ne Tėvynės priešų, bet, tikriausiai, savųjų, jeigu juos galima šitaip vadinti, rankomis yra tyliai ir negailestingai žudoma.
Mes, vadinamieji sovietmečio disidentai, mąstėme ir garsiai kalbėjome, kad Lietuva yra girdoma todėl, kad lengviau būtų galima ją valdyti. Šiandien visiems aišku, kad alkoholis yra aukso gysla, bet ne mažiau akivaizdu, kad per mažai turime vyrų ir moterų, kurie būdami valdžioje, dalyvaudami profsąjungose, visuomeninėse organizacijose – visur aiškiai ir garsiai sakytų: užtvenkime alkoholio upę, nes nereikės nė 50 metų ir mes išsigimsime, sunyksime, ir neišgelbės, neišgarsins Lietuvos vardo jokios praeityje sudėtos aukos ir jokie dabarties krepšiniai.
Mes ieškome ir norime nuteisti asmenis, prieš 50 ar 20 metų tarnavusius okupantams ir įvykdžiusius nusikaltimų prieš savo tautiečius, tačiau nebematome tų, kurie nūdienos Lietuvai kasa duobę ir kala karstą. Nuo vieno vyskupo pamąstymo, kad reikėtų viešinti Lietuvos duobkasių pavardes, kilo didžiausias triukšmas. Per komunikacijos priemones aidėjo šauksmas: ateina kryžiuočiai, inkvizitoriai, užkurs laužus, prie gėdos stulpo kals nekaltus, padorius vyrus ir moteris, kurie nieko nežudo. Nežudo, tik sudaro sąlygas ir leidžia patiems išsižudyti.
Lietuvoje buvo daug džiaugsmo, kai įsijungėme į NATO ir Europos Sąjungą. Atrodė, kad savo laisvei ir nepriklausomybei turime visus saugiklius ir ramiai galėsime statyti laisvės namą. Atrodė, nebereikės Sausio 13-osios barikadų, jau niekas negresia, galime atsipalaiduoti... Netiesa, barikados visada bus reikalingos, kol gyvuos šis pasaulis. Pats taikiausias iš visų taikiųjų – Jėzus Kristus sakė: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10, 34). Kristus žinojo, kad žmogui reikės nuolat budėti, idant blogis neįleistų šaknų į mūsų sielą, su šiuo blogiu reikės nuolat grumtis.
Anuomet, prieš 20 metų, Sausio 13-ąją 12 val. drauge su kun. Robertu Grigu aukojau Mišias prie praviro Seimo koridoriaus lango. Aikštėje regėjome maldai susitelkusią žmonių jūrą. Žmonės neišsiskirstė, neišsislapstė, nors galėjo kiekvienas galvoti tik apie save, ne apie Lietuvą. Kas šiandienos Lietuvos piliečio širdyje galėtų pažadinti panašią atsakomybę, kokią daugelis turėjo anuomet?.. Aš turiu atsakymą. Tai gyvas tikėjimas į Dievą ir meilė, pagarba šalia mūsų esančiam žmogui. Jeigu nebūtų širdyje šių dviejų vertybių, tuomet liktų tik išsivaikščioti. Viliuosi, kad mes neišsivaikščiosime, kad šiais Dievo Gailestingumo metais tapsime labiau vieni kitus mylinčiais, vieni kitiems gera linkinčiais ir gera darančiais žmonėmis.
