Paskutiniame šiemet kunigų susirinkime – pranešimas apie prigimtinės teisės aktualiją bei kiti sielovados klausimai (2019 12 18)
Paskelbta: 2019-12-20 08:03:04

Nuotraukos – Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės

Gruodžio 18 dieną arkivyskupijoje tarnaujantys dvasininkai dalyvavo paskutinėje 2019 metų nuolatinio ugdymo konferencijoje. Prieškalėdiniu metu susirinkę dvasininkai jau laužė kalėdaičius, dalijosi palinkėjimais vieni kitiems artėjančių šv. Kalėdų proga, be to, pasveikino savo brolius, kurie mini kunigystės sukaktis.

Kaip yra įprasta šiose konferencijose, pranešimus įvairiomis temomis kunigams pristato svečiai. Gruodžio 18 d. konferencijoje dalyvavo teisininkas dr. Vygantas Malinauskas. Jo pristatoma tema apie prigimtinės teisės sampratą, pasak konferencijai vadovavusio arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vyskupo Algirdo Jurevičiaus, aktuali ir visuomenėje, ir dera šiuo laiku, kai rengiamės švęsti Dievo tapimą žmogumi – Dievo, kuris ir pats prisiėmė žmogiškąją prigimtį, kad būtų arčiau prie žmogaus.

„Prigimtinė teisė yra viena iš pamatinių Bažnyčios mokyme“, – sakė V. Malinauskas, atkreipdamas dėmesį, jog vis dėlto tai nėra lengvas klausimas. Prigimtinė teisė mažai suprantama visuomenėje ir tarp teisininkų, kuriems teisė yra tai, kas yra pagal Konstituciją. Tačiau jos klausimas problemiškas ir bažnytinėje terpėje. Popiežius Benediktas XVI, dar būdamas kardinolu, rašė, jog gyvename laikais, kai patiriamas prigimtinių dorovinių nuostatų nuosmukis. Ir tai pasakytina ne tik apie pasaulį, bet ir apie praktikuojančius katalikus.

Kita vertus, šiais laikais, kai gyvename margame pasaulyje, įvairiose kultūrose, globalizacijoje, paradoksalu, tačiau moralė, pasak prelegento, išlieka pagrindu susikalbėti. Nepaisant kultūrinių, civilizacinių skirtumų, žmonija pakankamai gerai sutaria dėl pagrindinių moralės taisyklių (kad negerai žudyti, vogti ir pan.). Pasak Benedikto XVI, Bažnyčios dialoge su pasauliu svarbus bendras taškas – tai gebėjimas kalbėtis apie prigimtinę teisę.

Tačiau, kaip minėta pranešime, tokiame dialoge pasakymo, jog prigimtinė teisė yra Dievo įrašyta žmogaus prigimtyje, gali būti per mažai. Kaip rasti daugiau argumentų?

Pasak dr. Malinausko, šių laikų didžiausia takoskyra – kad šiuolaikinis pasaulis, įvairios ideologinės srovės neigia, jog žmogus turi prigimtį, prigimtinį įstatymą, skirtą jo paties gėriui. Jos teigia tik žmogaus autonomiją, laisvę rinktis. Šių dienų požiūriu, aš pats sau esu įstatymas; aš pats nustatau, kas yra gėris ir kas yra blogis. Tai kuria iliuziją, jog žmogus gali būti visiškai laisvas, pvz., nuo tautinių, religinių, šeimos ir kt. įsipareigojimų ir dėl to visiškai jaustis savimi. Bandymai paneigti žmogaus prigimtį tampa bandymu išsilaisvinti nuo moralinių pareigų, pvz., nuo ištikimybės, skaistumo, arba, einant dar toliau, pačiam autonomiškai nuspręsti, kuo būti: vyru ar moterimi ir pan.

Tokios pažiūros neretai patraukliai atrodo jaunimui. Šitas požiūris skverbiasi ir į Bažnyčios žmonių mąstymą. Taip atsitinka todėl, kad žmogaus prigimtis nėra suvokiama kaip potencialas to, kuo mes galėtume tapti šį Dievo duotą potencialą išskleisdami savo gyvenime (pvz., išplėtodami potencialą pažinti, kurti ir pan.).

Pasiremdamas šv. Tomo Akviniečio pavyzdžiais, dr. Malinauskas vaizdžiai atsakė į klausimą: ar tas pats prigimtinis įstatymas tebegalioja nuo Adomos ir Ievos laikų? O gal jis keičiasi, kaip keičiasi ir pačios žmonijos išsivystymo lygis?

„Prigimtinė teisė niekur neišnyksta, lieka tie patys protingumo reikalavimai, kad žmonės galėtų visavertiškai gyventi ir išgyventi. Jei teisinė sistema ima ignoruoti prigimtinę teisę, darosi neteisinga ir nežmoniška, nustoja būti tokia, kur jos dalyviai, visuomenė turi vidinę protingą priežastį tos teisės laikytis“, – sakė V. Malinauskas. Prigimtinę teisę prieš tai apibūdinęs kaip skirtą didesniam gėriui šiame gyvenime, prelegentas atkreipė dėmesį ir į dieviškąją teisę, kuri veda žmogų į dar didesnį jam gėrį – amžinąjį gyvenimą.

Vėliau kunigų konferencijoje vyskupas A. Jurevičius pasidalijo su kunigais aktualiais sielovadai klausimais. Vienas jų – kunigų pagalba pateikiant parapijų metrikų knygas, kurios (laikotarpiu iki 1921 m.) bus netrukus pradėtos skaitmeninti ir Kauno arkivyskupijoje (jos jau perkeltos į skaitmeninę erdvę Vilniaus arkivyskupijoje bei Panevėžio vyskupijoje). Kunigams pasiūlytos sielovados priemonės – evangelizaciniai tentai ant bažnyčių, tentai ir lankstinukai skleisti žiniai apie Dievo tarnaičių Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos procesą.

Buvo numatytos kitų metų kunigų susirinkimų, rekolekcijų (kovo ir spalio mėn.) datos. Kalbėta apie urnų tinkamą ir pagarbų pastatymą bažnyčiose laidojant tikinčiuosius, apie diakonų Komuniją liturgijoje, kai joje nepatarnauja. Pasidalyta apie tarptautinį 52-ąją Eucharistinį kongresą Budapešte rugsėjo 13–20 d., į kurį bus rengiamos piligriminės kelionės. Kunigai pakviesti įsigyti dovanų jaunimui – Lietuvos jaunimo dienų atributikos ir taip paremti šį didžiausią Lietuvoje katalikiško jaunimo renginį.

Pirmasis 2020 metų kunigų susirinkimas numatomas sausio 15 dieną.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

Ganytojo žodis

Noriu pasiūlyti visiems iš naujo atrasti, kaip gražu melstis Rožinio malda namie. Galima tai daryti drauge arba vienam; nuspręskite pagal situaciją, įvertindami abi galimybes. Tačiau kiekvienu atveju yra viena paslaptis, kaip tai padaryti: paprastumas.

iš popiežiaus PRANCIŠKAUS laiško tikintiesiems gegužės mėnesį

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune