Arkivyskupo S. Tamkevičiaus pranešimas Maskvos Patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus surengtoje konferencijoje Maskvoje 2012 m. vasario 7 d.
Paskelbta: 2012-02-10 16:27:33

RELIGIJOS DĖSTYMAS PASAULIETINĖJE MOKYKLOJE LIETUVOJE

Teisinė religinių bendrijų ir bendruomenių padėtis

Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tačiau pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą tradicinėms religinėms bendruomenėms valstybė teikia lengvatas, kurių kitos religinės grupės neturi, įskaitant valstybinį finansavimą, teisę mokyti tikybos valstybinėse mokyklose ir registruoti santuokas.

Valdžios institucijos tradicinėmis pripažįsta tik tas religines bendrijas, kurios šalyje gyvuoja ne mažiau kaip 300 metų. Įstatyme nurodytos devynios tradicinės religinės bendruomenės: lotynų apeigų katalikų (Romos katalikų), graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (Maskvos patriarchatas), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų.

Tradicinės religinės bendrijos ir bendruomenės gali steigti privačias religinės krypties mokyklas, mokyti tikybos valstybinėse mokyklose ir gauti valstybės paramą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose tėvų pageidavimu mokoma tikybos. Ugdyti vaikus, rūpintis jų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, pareikšti pageidavimą, kad jų vaikai būtų mokomi tikybos ir, būtent, tos tikybos, yra tėvų konstitucinė teisė.

Ši nuostata suponuoja tai, kad tikybos mokoma tėvų pageidavimu (tokį pageidavimą gali pareikšti ir vaiko globėjai); valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos turi pareigą užtikrinti, kad, jei yra tėvų pageidavimas, tikybos jose būtų mokoma.

Jeigu mokymo ar auklėjimo įstaigai nėra žinoma apie vaiko šeimoje išpažįstamą religiją – atsižvelgiama į paties vaiko pageidavimą. Vaikas neturi būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti tam tikrą religiją arba tikėjimą, neturi būti varžoma jo konstitucinė minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė.

Privačių religinių mokyklų, daugiausia katalikų, yra nedaug, tačiau ir šiose mokyklose dažnai mokosi įvairių tikėjimų mokiniai. Visos akredituotos privačios mokyklos (religinės ir nereliginės) gauna valstybės finansavimą iš Švietimo ir mokslo ministerijos pagal „krepšelio“, priklausančio nuo mokinių skaičiaus, sistemą. Romos Katalikų bažnyčios įsteigtos privačios mokyklos iš savivaldybių dar gauna paramą ūkinėms išlaidoms padengti.

Valstybinėse mokyklose tikybos mokosi apie 51–52 % visų moksleivių. Savaitėje yra viena privaloma tikybos pamoka.

Katechizacija ir tikybos mokymas

Lietuvoje vaikai tikėjimo dalykų yra mokomi prie bažnyčių, kur vyksta katechezės pamokos, ir valstybinėse bei privačiose mokyklose, kur dėstoma tikyba, pagal Lietuvos Vyskupų Konferencijos patvirtintą programą.

Parapijų klebonai yra įpareigoti paruošti vaikus Pirmajai Komunijai ir Sutaikinimo sakramentui. Tai daroma, kai vaikai lanko 3-4 klasę. Per visus mokslo metus sekmadieniais vaikai ateina į bažnyčią, su tėvais dalyvauja Mišiose, o po Mišių kunigas pats arba pasitelkęs išsilavinimą turinčius katechetus moko vaikus elementarių tikėjimo tiesų ir kaip praktiškai reikia savo tikėjimą praktikuoti. Rimtai paruošus vaikai leidžiami eiti išpažinties ir Pirmosios Komunijos.

Antrasis tikybos mokymo etapas parapijoje vyksta ruošiant paauglius priimti Sutvirtinimo sakramentą. Šis išsamesnis ruošimas vyksta 8-9 klasėje. Lietuvos vyskupai yra nustatę Sutvirtinimo sakramento priėmimui ne mažesnę kaip 14 m. amžiaus ribą.

Tiek ruošiant vaikus Pirmajai Komunijai, tiek vėliau – Sutvirtinimui, mokoma labai praktiškų dalykų, kaip reikia praktikuoti savo tikėjimą, melstis, naudotis sakramentais, dalyvauti Mišiose ir t. t.

Tikybos mokymas mokyklose turi kitą uždavinį. Čia pagal Bažnyčios paruoštą programą kiekvienai klasei, prisilaikant Švietimo ir mokslo ministerijos visiems dėstomiems dalykams patvirtintos metodologijos, mokiniai mokomi pažinti religijos pagrindus: krikščioniškojo tikėjimo tiesas, Šv. Raštą, Bažnyčios mokymą įvairiais klausimais. Moksleiviai supažindinami su tautos religinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis, esminėmis religinio bei bažnytinio gyvenimo sąvokomis bei institucijomis, ekumenizmo pagrindais ir pan. Taip pat trumpai supažindinama su svarbiausiomis pasaulio religijomis, tačiau religijotyra nedėstoma.

Tikybos pamokų lankymas mokiniams, pasirinkusiems tikybą, yra privalomas, tačiau pažymys nerašomas. Ilgai vyko diskusijos rašyti ar nerašyti pažymį. Buvo dvi nuomonės. Viena, jei pamokos yra privalomos, tai pažymys turi būti rašomas, kita - tikybos dėstymas yra drauge ir tikėjimo perdavimas, todėl jis privalo būti laisvas. Pažymys jau suponuoja tam tikrą prievartą. Nors ir laimėjo pastaroji nuomonė, bet šis klausimas lieka diskusijų objektu, nes nerašomas pažymys šiek tiek mažina tikybos dėstymo svarbą.

Prie Vyskupų Konferencijos veikia Lietuvos katechetikos centras, kuris ruošia katechetikos programas, rūpinasi tikybos vadovėlių paruošimu ir išleidimu. Jis palaiko ryšius su Švietimo ir mokslo ministerija ir rūpinasi visomis tikybos dėstymo problemomis, kurios yra bendros visoms vyskupijoms. Kiekvienoje vyskupijoje taip pat yra Katechetikos centrai, kurių svarbiausias rūpestis – užtikrinti, kad visos mokyklos turėtų tikybos mokytojus. Katechetikos centrai aprūpina tikybos mokytojus metodine medžiaga. Taip pat jie pateikia vyskupui rekomendaciją, pagal kurią vyskupas pasirašo vadinamąjį missio canonica – siuntimą dėstyti tikybą.

Parapijos klebono pareiga – budėti, kad jo vadovaujamos parapijos ribose esančiose mokyklose būtų dėstoma tikyba. Jis atsakingas už tikybos mokytojų tinkamumą, todėl jo nuomonė išduodant missio canonica yra labai svarbi, dažnai net lemianti.

Tikybos dėstymo pasaulietinėje mokykloje problemos

Prieš dvidešimt metų gyvai diskutavome, koks turėtų būti religijos dėstymas valstybinėse mokyklose. Buvo balsų, siūlančių visiems moksleiviams dėstyti religijotyrą apie visas svarbiausias pasaulio religijas. Mes su tokiu siūlymu nesutikome, nes buvome įsitikinę, kad toks religijos dėstymas mokiniams bus tik žalingas. Jie daug ką žinos, bet nepraktikuos nė vieno tikėjimo.

Dabartiniu metu tikybos dėstymas pasaulietinėse mokyklose yra tapęs visiems suprantama norma. Tik negausūs radikalaus sekuliarizmo gynėjai bando įrodinėti, kad valstybės atskyrimas nuo Bažnyčios reikalauja, kad tikyba būtų dėstoma tik privačiose konfesinėse mokyklose, bet ne valstybinėje mokykloje. Tačiau Lietuvos Respublikoje valstybės atskyrimas nuo Bažnyčios nėra toks, kaip buvo Sovietų Sąjungoje. Atskyrimas reiškia, kad Valstybė nesikiša į Bažnyčios reikalus, o Bažnyčia – į Valstybės, bet šios abi institucijos gali ir turi bendradarbiauti visų žmonių labui. Kadangi Lietuvoje yra per 80 proc.  krikščionių, Valstybė negali ignoruoti jų teisės gauti religinį išsilavinimą. Praktiškai tai įgyvendinama valstybinėse mokyklose.

Tikybos mokytojus ir katechetus ruošiame valstybiniuose universitetuose. Kai prieš 20 metų pradėjome tikybos mokymą, neturėjome tikybos mokytojų su reikiama kvalifikacija. Tuomet buvome įsteigę Katechetikos centrą, kuriame per trejus metus mokytojai gaudavo reikiamą minimalią kvalifikaciją dėstyti tikybą. Švietimo ministerija leido tokiems tikybos mokytojams dirbti valstybinėse mokyklose. Lygiagrečiai pradėjome ruošti tikybos mokytojus trijuose universitetuose – Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune. Šiuose universitetuose yra Religinio švietimo katedros, kur studentai gauna reikiamą teologinį ir pedagoginį išsilavinimą. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, veikia Katalikų teologijos fakultetas, kurio programą aprobuoja Vatikano Studijų ir auklėjimo kongregacija. Šiame fakultete yra dvi katedros: viena ruošianti teologus, kita – tikybos mokytojus. Bendrateologinės disciplinos ir vieniems ar antriems yra tos pačios, tik būsimieji tikybos mokytojai dar privalo išklausyti pedagogikos ir psichologijos programas bei atlikti reikalaujamą praktiką mokyklose.

Iki aštuntos klasės tikybos pamokos yra lankomos gana gausiai – iki 70-80 procentų moksleivių, kai kuriose mokyklose net iki 90 procentų. Vėliau daugelis moksleivių renkasi etiką. Dažnai net patys tikintys tėvai paragina vaikus rinktis etiką. Jiems atrodo, kad 12 metų mokytis tikybos yra per daug ir jų vaikams būsią naudinga susipažinti su pasaulietine etika. Bandome įtikinti tėvus, kad tai klaida, nes jauno žmogaus religinis ugdymas privalo vykti nuolat, o kai jis sustoja, tuomet atveriamas kelias sekuliarios kultūros įtakai.

Pasirinkimą tarp tikybos ir etikos dažnai nulemia mokykloje dirbantys tikybos ir etikos mokytojai. Asmeninis gebėjimas patraukti mokinius yra labai svarbus faktorius, nulemiantis vyresnių klasių mokinių pasirinkimus.

Labai svarbi tikybos mokytojų kvalifikacija. Jeigu jie turi aukštąjį teologinį išsilavinimą, ne tik geriau sugeba pravesti tikybos pamokas, bet ir turi reikiamą autoritetą tarp kitų mokyklos mokytojų.

1992 m. Lietuvos vyskupai savo ganytojiniame laiške rašė: „Didelę klaidą daro tie tėvai, kurie mano, jog prie pirmųjų sakramentų „privestas“ vaikas jau yra „sutvarkytas“ visam gyvenimui, ir nebesiunčia jų į tikybos pamokas, nesimeldžia su vaikais namuose, nesirūpina jų dalyvavimu sekmadienio šv. Mišiose ir apskritai visa religine praktika. Klysta ir jaunuoliai, neįvertinantys religinio švietimo ir ugdymosi svarbos visai jų ateičiai. Mes, jūsų vyskupai, labai raginame ir prašome tikinčiųjų šeimas ir pačius tikinčius vaikus bei jaunuolius nuoširdžiai pasinaudoti tikybos dėstymu visose vidurinės mokyklos klasėse savo krikščioniškai pasaulėžiūrai ir krikščioniškam gyvenimo būdui formuoti“.

Sutartis su Šventuoju Sostu dėl religinio švietimo

2000 metais tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto buvo pasirašyta sutartis dėl religinio švietimo. Šioje sutartyje yra įtvirtintos svarbios nuostatos dėl tikybos pamokų pasaulietinėse mokyklose.

Lietuvos Respublika, vadovaudamasi religijos laisvės principu ir pripažindama prigimtinę tėvų teisę suteikti vaikams religinį auklėjimą, visose valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo įstaigose katalikų tikybos mokymui sudaro tokias pat sąlygas kaip ir kitų mokomųjų dalykų mokymui.

Valstybinėse arba savivaldybių ikimokyklinio ugdymo įstaigose tėvų ar globėjų pageidavimu sudaromos sąlygos katalikiškam ugdymui.

Katalikų tikybos mokytojai privalo turėti raštišką vietinio vyskupo siuntimą (missio canonica) mokyti tikybos. Šis siuntimas yra būtina tikybos mokytojo kvalifikacinių reikalavimų dalis. Nuo siuntimo panaikinimo momento mokytojas praranda teisę mokyti katalikų tikybos.

Katalikų tikybos mokytojai valstybinėse arba savivaldybių mokyklose turi tokias pačias teisės ir pareigas, kaip ir kitų dalykų mokytojai.

Švietimo įstaigose, kur mokoma katalikų tikybos kaip dorinio ugdymo dalyko, katalikų tikybos mokytojams ir moksleiviams suteikiamos tokios pat galimybės, kaip ir kitiems mokomųjų dalykų mokytojams ir moksleiviams vystyti užklasinę veiklą, naudojantis šių įstaigų patalpomis ir ištekliais.

Pagal susitarimą su mokymo institucijos vadovybe Katalikų Bažnyčia gali organizuoti kursus ir užsiimti dvasiniu-religiniu lavinimu universitetuose ir kitose aukštojo mokslo institucijose.

Katalikų tikybos mokymo programų, vadovėlių ir kitos didaktinės medžiagos švietimo įstaigoms rengimą organizuoja Lietuvos Vyskupų Konferencija, bendradarbiaudama su Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija. Parengtus vadovėlius tvirtina naudojimui Lietuvos Vyskupų Konferencija ir valstybės kompetentinga institucija.

Katalikų tikybos vadovėlių rengimas ir leidyba finansuojami pagal bendrą Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos nustatytą tvarką, bendradarbiaujant su Lietuvos Vyskupų Konferencija.

Katalikų tikybos mokytojo atestacija ir darbo priežiūra vykdoma Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, kartu dalyvaujant Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovams.

Katalikų Bažnyčia turi teisę steigti įvairių tipų ir pakopų švietimo įstaigas ar būti viena iš jų steigėjų. Tokios institucijos kuriamos gavus raštišką kompetentingos Katalikų Bažnyčios vadovybės leidimą ir remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Šiose institucijose ugdoma pagal katalikišką doktriną, o bendrojo lavinimo dalykų mokoma pagal Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos patvirtintą programą.

Valstybinėms ar savivaldybių švietimo įstaigoms, įsteigtoms kartu su Katalikų Bažnyčia, ir ne valstybinių bei ne savivaldybių katalikiškų švietimo įstaigų valstybinio standarto išsilavinimą suteikiančioms programoms finansuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atitinkamai skiriamos biudžeto lėšos tiek, kiek to paties tipo ar pakopos valstybės ar savivaldybių švietimo įstaigoms. Nevalstybinių katalikiškų švietimo įstaigų papildomas programas finansuoja steigėjas.

Nors tikybos mokymas mokyklose ir katechezės pamokos bažnyčiose yra labai svarbios, tačiau vaikų, vėliau jaunuolių tikėjimą nulemia jų šeimos. Ten, kur tėvai praktikuoja tikėjimą, tikybos pamokos duoda laukiamų vaisių, tačiau kur tėvai yra indiferentiški ir tikėjimo beveik nepraktikuoja, rezultatai nėra patenkinami.

Ganytojo žodis

Per ADVENTĄ nutieskime VIEŠPAČIUI kelią į savo širdis. Apaštalas Paulius ragina: „Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ (Rom 13, 12). Tais šviesos ginklais saugokimės nuo viso, kas žmogų smukdo, pririša prie netvarkingų dalykų.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš Advento homilijos

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune