„Pasilikite mano meilėje!“
Išsiskyrimas su draugais visuomet sukelia liūdesį. Panaši nuotaika viešpatavo kambaryje, kur Jėzus prieš kančią su savo mokiniais valgė vakarienę. Atsisveikindamas su jais, Jėzus kvietė nebijoti ir neliūdėti: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ Maža to, ragino mokinius būti pilnus džiaugsmo: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11).
Dabartinis postmodernus pasaulis yra pilnas liūdesio ir netikro džiaugsmo. O tikras džiaugsmas žmogui yra gyvybiškai būtinas. Jei jo trūksta, gyvenimas praranda skonį, o žmonės tampa nedraugiški, pikti, besiriejantys dėl kiekvienos smulkmenos. Visa tai matome šalia savęs.
Neišgyvendami tikro džiaugsmo, žmonės pradeda ieškoti jo pakaitalų, kaip antai, alkoholio, narkotikų arba seksualinių patirčių sureikšminimo. Tokiu keliu eidamas žmogus nejučiomis degraduoja.
Katalikų tikėjimas, kaip ir visa krikščionybė, yra tikro džiaugsmo nešėja. Kristaus mokiniai taip pat buvo pilni nerimo ir liūdesio, nes po savo Mokytojo nukryžiavimo nežinojo, nei kaip gyventi, nei ką toliau daryti. Prisikėlusio Kristaus pasirodymas tik iš dalies išsklaidė jų liūdesį. Tačiau atėjo Sekminių diena, kai mokiniai buvo pakrikštyti Šventąja Dvasia. Ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir neatpažįstamai juos pakeitė, ir tai visi aiškiai matė. Bailūs, abejojantys ir liūdesio pilni mokiniai staiga prisipildė ryžto ir džiaugsmo – jis tiesiog liejosi per kraštus. Jie drąsiai skelbė ir liudijo Kristų.
Tikinčio žmogaus širdis džiaugsmo prisipildo tik tuomet, kai jis išgyvena Jėzaus artumą. Deja, dažnai būna, kai į Dievą tikima, bet jo artumo neišgyvenama. Kaip tai nutinka?
Kas tik protu priima Dievą, bet su juo nebendrauja kasdienėje nuoširdžioje maldoje, kas su Viešpačiu neaptaria savo darbų ir planų, kas suklydęs jo neatsiprašo, kas nedėkoja jam už gyvenimą, už žmones, už gražią gamtą ir kitas jo dovanas, tas svyruoja tarp Dievo ir pasaulio ir tokia dvasinė būsena negali teikti džiaugsmo.
Kristus neatsitiktinai Paskutinės vakarienės kambaryje kvietė savo mokinius: „Pasilikite mano meilėje!“ Ir dar pridėjo: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12–13). Štai atsakymas, ko reikia, kad būtume pilni džiaugsmo, – reikia mylėti Dievą ir vieni kitus. Mylėti ne žodžiais, bet darbais.
Kad ne tik tikėtume, bet ir pamiltume Jėzų, turime bandyti jį vis geriau pažinti. Dėl šios priežasties Šventasis Raštas turi tapti kiekvieno kataliko parankine knyga. Nereikia jo skaityti kaip romano ištisai, bet reikia skaityti kasdien ir maldos dialoge ieškoti Dievo veido.
Surasti Jėzų ir jį pamilti labai dažnai padeda geri draugai ir geros rekolekcijos. Kiekvienas tikintysis, kuriam pasisekė priartėti prie Jėzaus, galėtų paliudyti, kiek daug yra gavęs iš rimtų rekolekcijų, kitaip vadinamų dvasinėmis lavybomis.
Tik nevalia pamiršti, kad neįmanoma pamilti Dievo, jei nemylėsime žmonių. Ne veltui Jėzus sakė: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Todėl normali krikščioniška bendruomenė visuomet turi būti tarnaujanti bendruomenė, kurios nariai pastebi stokojančius, skriaudžiamus, nustumtus į gyvenimo pakraščius ir bando jiems padėti. Caritas ir kitos krikščioniškos meilės tarnybos tik tam ir yra susikūrusios, kad galėtų padėti stokojantiems ir kenčiantiems žmonėms.
Kai žmogus suvokia tarnaujančios meilės svarbą savo gyvenime ir pradeda ją įgyvendinti, tuomet jo širdis prisipildo tikro džiaugsmo, kurio negali atimti net patiriami priešiškumai. Tad jei norime būti kupini džiaugsmo, rūpinkimės turėti ne daug daiktų, bet daug meilės.
Arkivysk. S. Tamkevičius
