Liepos 24 dienos pavakarę, savo parapijoje gavę palaiminimą šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II kraujo relikvija, pajudėjome link kelionės tikslo – Krokuvos, kur vyko Pasaulio jaunimo dienos.
Džiugu, kad keliavome ne vieni. Su mumis kartu buvo nemaža grupė piligrimų iš saulėtosios Ispanijos, taip pat keliavo maldininkai iš Kauno technologijos universiteto, kitų miesto universitetų, Juozo Urbšio katalikiškos mokyklos, Jono Pauliaus II gimnazijos, Raseinių, Kruonio, Vaiguvos, Babtų, Petrašiūnų, Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų (Vytauto Didžiojo), Vilkijos parapijų. Grupę lydėjo kunigai Petras Pichas, Nerijus Pipiras, br. Andrzejus Biniekas, OFM Cap. Iš viso iš Gerojo parapijos į Jaunimo dienas išvyko per 120 maldininkų. Kaip pasakojo ne vienas parapijietis, dalyvavęs mūsų išlydėtuvių į šią kelionę šv. Mišiose, smagu buvo matyti judantį ir gyvą, jauną Kauno V. Krėvės prospektą.
Piligriminė kelionė visada kupina nuotykių ir netikėtumų, nes čia nėra griežtų matematikos ar logikos taisyklių, ir tai, kas iš pradžių atrodo natūralu, vėliau pasirodo nereikalinga. Šią taisyklę prisiminėme jau pirmąją dieną, kada registruodamiesi negavome piligrimų paketo. Jo reikėjo kurį laiką palaukti, nes buvo pritrūkta anglų kalba parengtų piligrimo knygelių.
Įsikūrę brolių kapucinų svečių namuose, savo viešnagę Krokuvoje pradėjome bendra malda. Namų koplyčioje, kuriai altorius pagamintas prieš pat mūsų viešnagę, buvo aukojamos šv. Mišios. Jų šventimui vadovavo kun. Nerijus, o koncelebravo br. kun. Andrzejus.
Pamokslo metu kun. Nerijus kvietė piligrimystės metu vengti konkurencijos ir stengtis vieni kitiems tarnauti, kad „vardai būtų įrašyti danguje“.
Vėliau didžiąją dienos dalį skyrėme susipažinimui su Krokuva: aplankėme senamiestį, žinomiausias miesto vietas.
Liepos 26 dieną po rytmetinės maldos ir pusryčių keliavome į Blonie aikštę, kurioje vyko Pasaulio jaunimo dienų atidarymo šv. Mišios. Jų šventimui vadovavo Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanisławas Dziwiszas. Smagu buvo matyti tokį didelį būrį vyskupų ir kunigų, drauge švenčiančių Mišias. Kardinolas Dziwiszas pasveikino visus susirinkusius į šventųjų Jono Pauliaus II ir sesers Faustinos miestą ir kvietė atsakyti į keletą klausimų: ar reikalingas Dievo Gailestingumas man ir kaip ryžtuosi jo siekti?
Pasibaigus šv. Mišioms patyrėme, kokia didi Dievo dovana yra kantrybė ir kaip Dievas ją augina, kai reikia laukti spūstyje prie uždarytų geležinkelio stoties durų arba kantriai žiūrėti į tvarkaraštį, laukiant stipriai vėluojančio traukinio žibintų.
Liepos 27 dienos rytą keliavome į katechezės vietą Fatimos Dievo Motinai dedikuotoje bažnyčioje. Čia pirmąją katechezę apie Dievo Gailestingumą tądien sakė vyskupas Kęstutis Kėvalas. Savo pašaukimo istorija dalijosi br. kun. Lukas Laniauskas, SJ. Šv. Mišių aukai vadovavo vyskupas K. Kėvalas, drauge koncelebravo vyskupai Arūnas Poniškaitis, Rimantas Norvila, Linas Vodopjanovas, OFM, Jonas Ivanauskas ir daugiau nei trisdešimt kunigų (iš viso Jaunimo dienose dalyvavo per keturiasdešimt kunigų), atlydėjusių jaunimo grupes.
Homiliją sakęs Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas kvietė Dievui atiduoti visas savo problemas, nes visada yra ne vien tik teisingumas, įstatymas, mirtis, bet ir gailestingumas, dėl kurio visos žmogaus nuodėmės atrodo lyg užrašytos ant smėlio. Dievas nepavargsta atleisti! Tai – didžiausias atradimas, kurį gali patirti žmogus.
Tos pačios dienos vakarą lankėmės pranciškoniškosios šeimos kaimelyje. Čia programą rengė mus priėmę broliai kapucinai. Turėjome unikalią galimybę susitikti su visos pranciškoniškosios šeimos atstovais, sutikti daug pranciškoniškojo jaunimo.
Liepos 28 dieną šv, Mišias vėl šventėme svečių namų koplytėlėje. Mišių šventimui vadovavo kun. Nerijus, o homiliją sakęs kun. br. Andrzejus pasakojo apie šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II ir Lagievnikų Dievo Gailestingumo šventoves. Tai vietos, kuriose galime justi ištiestas link mūsų Tėvo rankas.
Pasibaigus šv. Mišioms papusryčiavę leidomės į kelionę, norėdami aplankyti šias šventoves. Pirmiausia nuvykome į šv. Jono Pauliaus II šventovę. Daug ką nustebino jos dydis. Tačiau nepaisant to, į ją patekome tik po kurio laiko, kadangi buvo labai daug maldininkų. Daug ką tiesiog sukrėtė čia eksponuojama kruvina popiežiaus sutana, kurią jis vilkėjo 1981 metų gegužę, kai buvo į jį pasikėsinta.
Vėliau aplankėme šv. Faustinos kapą, trumpai pasimeldėme dar popiežiaus Jono Pauliaus II konsekruotoje Dievo Gailestingumo šventovėje. Dėl žmonių gausos negalėję čia ilgiau pasilikti, Dievo Gailestingumo vainikėlį meldėmės jau šventovės kieme. Po pietų, kuriuos tą dieną pavyko gana greitai gauti, pasidžiaugę sočiu ir šiltu maistu, vėl patraukėme į Blonie aikštę, kur dalyvavome oficialiame popiežiaus Pranciškaus sutikime.
Popiežių ir visus maldininkus pasveikino Krokuvos arkivyskupas kardinolas S. Dziwiszas Kreipdamasis į atvykusius iš viso pasaulio jaunuolius, popiežius Pranciškus kvietė ieškoti tikrų dalykų. Atkreipė dėmesį, kad žmogų žaloja ir sendina alkoholis, narkotikai, tai, kas perkama ir parduodama. Jėzus, pasak popiežiaus, neperkamas ir neparduodamas, nes Jis yra tikras. Todėl svarbu gyvenimo rutinoje išmokti nors valandėlę klausytis. Popiežius ragino dėkoti ir už išmintį, kurią galime gauti iš vyresnių žmonių.
Liepos 29 dienos ryte vėl keliavome į Fatimos Dievo Motinos bažnyčią, kur katechezę vedė vyskupas Arūnas Poniškaitis, o Mišių homiliją sakė vyskupas Kęstutis Kėvalas.
Penktadienis buvo skirtas Kristaus kančios apmąstymui, todėl popiet dalyvavome Kryžiaus kelio pamaldose, kurioms vadovavo popiežius Pranciškus. Daugelį sukrėtė matytos inscenizacijos, girdėti gana neįprasti Kryžiaus kelio stočių mąstymai, kurių pagrindinė mintis – gailestingumas. Pabaigoje žodį taręs popiežius kvietė matyti Dievą arti kenčiančio žmogaus. Patyrusi karus, Aušvico tragediją, terorizmą, avarijas, mirtį, žmonija dažnai klausia: „O kur Dievas?“. „Jis yra čia, ant kančios medžio“, – sakė popiežius.
Po pamaldų patyrėme, ką reiškia nešti nuovargio kryžių ir koks nelengvas šis medis. Trokšdami patrumpinti sau kelią į namus, turėjome unikalią galimybę, klaidžiodami po vakarėjančią Krokuvą, susipažinti su šio miesto gatvėmis.
Liepos 30 diena prasidėjo šv. Mišiomis, kurių šventimui kapucinų svečių namų koplyčioje vadovavo br. kun. Andrzejus, koncelebravo kun. Nerijus. Homilijoje br. Andrzejus kalbėjo apie piligrimystę.
Po Mišių, pasiėmę reikalingiausius daiktus, papusryčiavę, leidomės į žygį. Nors vylėmės, kad pasiekti Campus Misericordiae nebus sunku, visai netrukus patyrėme ką kita: tikėjęsi, kad traukiniu bus galima nuvykti beveik iki pat šio lauko, netrukus sužinojome, kad visi keliai yra uždaryti ir mums reikės, pora stotelių grįžus atgal, tęsti kelionę pėsčiomis jau visai kita kryptimi. Eiti vasaros vidurdienį nebuvo taip paprasta. Tikėjomės vandens. Gavę jo nors lašelį, galėjome justi, kaip greitai jis išdžiūsta. Ko gero, Dievas šia patirtimi mus mokė atidžiau naudoti žemės turtus, kad ji nevirstų dykuma. O ir dvasinę dykumą juk turi nuolat gaivinti gailestingumo lašai. Patyrėme ir tai, ką reiškia viltingai laukti maisto, ir tai, kaip svarbu keleivį priglausti (vietos neradome savo sektoriuje, tad teko nuolankiai jos ieškotis kitame, kuris iš pažiūros neatrodė nei patrauklus, nei mielas, nei toks artimas, iš kurio būtume galėję be didelio vargo matyti altorių). Teko melstis su medijos pagalba, vigiliją stebint per didelį ekraną. Popiežius Pranciškus, lyg atliepdamas į mūsų patirtį, kvietė atsižadėti patogios sofos ir vis dažniau naudotis žygio batais.
Sekmadienis prasidėjo popiežiaus Pranciškaus aukojamomis šv. Mišiomis. Čia drauge su beveik tūkstančiu vyskupų ir keliolika tūkstančių kunigų šv. Mišias koncelebravo ir mūsų grupę lydėję kunigai, kas mums buvo itin svarbu ir reikšminga. Popiežius Pranciškus, savo homilijoje apmąstydamas evangelinį pasakojimą apie Zachiejų, kvietė visus nebijoti tokių dalykų, kurie neretai pasitaiko gyvenime ir su kuriais kovojo Zachiejus, – mažo ūgio, aplinkinių reakcijos, vidinės įtampos ir kietumo. Viešpats į žmogaus namus ateina ne dėl nuopelnų. Ateina tiesiog gydyti toli gražu ne teisiųjų.
Šv. Mišių pabaigoje džiugiai sutikome žinią, jog kitais metais Pasaulio jaunimo dienos po kelerių metų vyks Panamoje.
Žvelgdami aplink, o ypač keliaudami namo, patyrėme Bažnyčios didybę ir jaunatviškumą: esame visi keliauninkai, esame visi broliai ir seserys, nepaisant to, jog kartais kelias atrodo tolimas, jog neretai apninka debesys ir persmelkia stiprus lietus, o vėjas, rodos, tuoj išplaus žemę iš po kojų.
Ne pro plačius vartus įėję į geležinkelio stotį, stipraus vasaros lietaus paženklinti ir atgaivinti, pasiekę brolių kapucinų svečių namus, puolėme krautis daiktų kelionei namo, į Lietuvą, į savo parapijas, savo darbus, savo visuomenes, savo šeimas. Patyrę gailestingumą, privalome juo dalytis.
Gera buvo būti tarp daugiau nei 2 milijonų (skelbiama, kad sekmadienio Mišiose dalyvavo kiek daugiau, nei 2 milijonai žmonių) maldininkų, gera buvo būti 1400 lietuvių dalimi...
Kauno Gerojo Ganytojo parapijos Jaunimo centro atstovai
