Archyvo įrašas

Homilijos ir pamokslai
Arkivyskupija
Vysk. Jonas IVANAUSKAS
Leisti Kristui šviesti mumyse
2011-09-10
Šiluva
Homilija pasakyta Šiluvoje 2011 m. rugsėjo 10 d., švenčiant Jaunimo ir šeimų dieną
Susiję:

Leisti Kristui šviesti mumyse

Homilija Šiluvoje švenčiant Jaunimo ir šeimų dieną,
2011 m. rugsėjo 10 d.

Aš – pasaulio šviesa, – sako Viešpats. –
Kas seka manimi,
nebevaikščios tamsybėse.

Mielas jaunime, brangūs sutuoktiniai ir visi Šiluvos piligrimai. Ši diena Šiluvoje visuomet labai svarbi ir visada jauna. Ką šiandien šioje Dievo Motinos šventovėje mes patiriame, ką Jėzus mums nori ypatingai pasakyti? Be abejo, kiekvienas iš mūsų turime labai asmenišką santykį su Jėzumi. Ir atvykę čia šitą ryšį dar labiau pajuntame. Melsdamiesi Apsireiškimo koplyčioje, adoruodami Bazilikoje Švenčiausiąjį Sakramentą, atlikdami Atgailą mes labai artimai susitinkame su Jėzumi ir labai asmeniškai jo žodis mus paliečia.

Tačiau taip pat esame Dievo vaikų šeima, broliai ir seserys. Esame artimi ne tik Jėzui, bet ir vieni kitiems. Ką Jėzus kalba mums, šiandien, čia susirinkusiems Šiluvoje? Be abejo, visa Evangelija yra vientisas Dievo meilės žodis žmonėms. Tačiau manau, jog šiandien Jėzus mums visiems nori pasakyti labai svarbius žodžius:

Jūs -– žemės druska, jūs – pasaulio šviesa!

Taip Jėzus kreipiasi į savo mokinius, taip šiandien jis kalba ir mums, krikščionims, savo mokiniams. Ką šiandien mums reiškia būti žemės druska ir pasaulio šviesa? Žinoma, esame šviesa ne iš savęs. Esame šviesa, Kristaus šviesos spindinčios mumyse, dėka.

Jėzus yra žemės druska. Be jo pasaulis neturi amžinybės skonio, be jo pasaulio moralė sugenda taip, kaip sugenda maistas, kai jame trūksta druskos. Jėzus yra druska savo dieviškumu, savo Dvasia. Jis „pasūdo“ pasaulį savo įsikūnijimu, savo prisikėlimu, nuolatiniu buvimu drauge su mumis. Esame žemės druska, kiek turime savyje Kristaus evangelijos druskos.

Tad kokia yra tos Jėzaus mokiniams skiriamos prerogatyvos būti šviesa ir druska prasmė? Kiek jie, savo mokytojo žodžio apšviesti, gali ir turi tą šviesą dalyti kitiems?

Šis mūsų paskyrimas įvyksta per Krikštą. Per Krikštą mes gauname Kristaus Dvasią ir jos dėka tampame pasaulio šviesa ir žemės druska. Nuo jos didžiulės degančios liepsnos mes prisidegame savo mažas žvakeles. Apaštalas Paulius ne be reikalo sako, kad mes, kažkada buvę tamsa, tampame šviesa Viešpatyje. Pats Jėzus ateina pas mus ir padaro mus savo šventykla. Mūsų užduotis – leisti Kristui, esančiam mumyse, šviesti iš savo šventyklos.

Mes turime stengtis suploninti tą storą, sunkiai permatomą savo sužalotos ir egoistiškos prigimties sieną tam, kad jis per mus galėtų pasirodyti kitiems ir skleisti jiems savo šviesą ir meilę. Taigi, svarbiausia yra tai, kad mes ir dabar leistume Jėzui būti šviesa ir žemės druska per mus. Kitais žodžiais tariant, turime būti jo liudytojais ir išpažinėjais tarp žmonių – jis pats to yra prašęs (žr. Apd 1, 8).

Visa tai mums padeda suprasti, kaip turime būti šviesa ir druska: atvira širdimi priimdami Kristų, šeimoje mylėdami vieni kitus, gyvendami maldingą ir drauge aktyvų krikščionišką gyvenimą, nešdami kitiems šviesą, džiaugsmą, sugebėjimą mylėti, kurį mums suteikia Kristaus buvimas mumyse, leisdami kitiems, dar neatradusiems Jėzaus, pažinti, kad tik jis vienintelis iš tiesų gali suteikti prasmę mūsų egzistencijai, drąsos gyventi, jėgos kaskart viską pradėti iš naujo.

Itin iškalbingos yra tokios žmogaus savybės kaip sąžiningumas, teisingumas, gailestingumas, malonumas, kilnumas, draugiškumas. Tačiau Jėzus kalba apie konkretesnius dalykus, šviesos darbus, kuriuos matydami žmonės galėtų šlovinti Tėvą, esantį danguje. Štai ką reiškia būti pasaulio šviesa ir daryti šviesos darbus Jeigu šito nėra, tai ir neįmanoma kalbėti apie krikščionį kaip pasaulio šviesą ir druską. Mūsų aplinkoje socialinės neteisybės, dvasia ir kūnu vargstančių, klaidinamų gyventi be Dievo šiandien yra daug. Mes negalime būti panašūs į tą levitą, kuris ėjo savo keliu iš Jeruzalės į Jerichą, pamatė sumuštą žmogų, bet praėjo pro jį, nesuteikęs jam jokios pagalbos.

Pirmajame skaitinyje pranašas Izaijas pirmiausia kalba apie priespaudos pašalinimą tarp savųjų: skriaudos nedarysi, ko blogo nekalbėsi, paduosi alkstančiam duonos. Pranašas išvardija tas blogybes, kurios, labiau nei kokios nors kitos, užteršia, aptemdo ir labai sudrumsčia mūsų gyvenimą. Pirmiausia mes, krikščionys, turėtume įgyvendinti Izaijo patarimus, kad iš tikro pasirodytume esą šviesos vaikai ir mokiniai: nepažeminti kito žmogaus, neišnaudoti, išdidžiai su kitu nesielgti.

Į kitą klausimą, kam mes turime šviesti – „pasauliui“ arba „žemei“, atsako Evangelija. Pasaulis mums pirmiausia turėtų reikšti tą aplinką, kuri mus supa, tą mažą kasdieninį ratą, ar tai būtų šeima, kaimynai, bendradarbiai. Juk pats Jėzus kalba apie tikrą degantį žiburį, dedamą į žibintuvą tam, „kad šviestų visiems, kas yra namuose“. Pranašas kalbėjo apie priespaudą, skriaudas, blogio skleidimą, bet nereikėtų pamiršti, jog aroganciją, pagarbos ir dėmesio stoką pirmiausia reikia šalinti ne iš visuomenės ar darbo aplinkos, bet iš savo šeimos, santykių tarp vyro ir žmonos, tarp vaikų ir tėvų. Taigi, turime visiškai paraidžiui vykdyti Jėzaus nurodymą būti šviesa tiems, „kas yra namuose“, būti Kristaus, jo įstatymo išpažinėjais tarp savo brangiųjų, šeimos narių, nesigėdyti šeimoje tikėjimą išpažinti ir jį užtvirtinti abipuse sutuoktinių pagarba vienas kitam, bendra atsakomybe, tarpusavio įsiklausymu, gebėjimu atleisti vienas kitam. Žmogiškos pagarbos trūkumas, arogancija, vienpusė tiesa dažniausiai ir būna tuo trukdžiu, kurio įkalinama tikėjimo šviesa.

Žinoma, – nešti šviesą kitiems nėra taip paprasta. Kad galėtume tai atlikti, pirmiausia turime padaryti savo širdyse vietos Jėzui, atsisakydami savęs pačių. Jėzus numatė, jog gali taip atsitikti, kad šviesa nustos šviesti, o druska neteks savo sūrumo. Ir tai nėra kažkas abstraktaus. Netekęs „šviesos“ ir „sūrumo“ yra tas krikščionis, kurio gyvenimui Evangelija jau nebeturi įtakos.

Taip pat, kaip ne kartą buvo praeityje, Kristaus šviesą stengiamasi įvairiomis priemonėmis užpūsti, išstumti iš viešojo gyvenimo, sunaikinti gyvybės kultūrą. Tačiau Kristus visuomet pasilieka su mumis. Jo buvimo ženklų yra daug ir jie yra akivaizdūs. Prieš kelias savaites Madride susirinko apie du milijonus jaunų krikščionių iš viso pasaulio, jaunų žmonių, kurie savo noru atvyko susitikti su kitais Dievą tikinčiais jaunais žmonėmis ir kartu paliudyti, kad žmogaus gyvenimui reikia Dievo. Atkeliavo pasidalyti tikėjimu ir gyvenimo džiaugsmu. Dalis Madrido susitikimo dalyvių ir net aktyvių savanorių šiandien yra tarp mūsų.

Kiekvienais metais į Šiluvą, kitas Lietuvos šventoves jauni žmonės keliauja kaip piligrimai, siekdami drauge su kitais išgyventi piligrimystės ir tikėjimo patirtį. Iš šių kelionių jie sugrįžta į savo šeimas, universitetus ir mokyklas. Sugrįžta šiek tiek kitokie: širdimi jaunesni, kitiems ir gyvenimui atviresni, tikėjimu ir žmogiška branda tvirtesni.

Išlaikyti gyvą per Krikštą uždegtą liepsnelę – tai laimėjimas, kurio turime siekti kiekvieną dieną. Kai tik mūsų mažytė liepsnelė užgęsta, reikia ją vis iš naujo uždegti nuo begalinės Kristaus liepsnos ir Eucharistijos. Ji kas savaitę atnaujina mumyse Krikšto stebuklą, ji kiekvieną kartą pašventina mus, kad galėtume būti pasaulio šviesa ir žemės druska, ji mums suteikia jėgų būti krikščionimis, tikrai žmonėmis, sukurtais pagal paties Dievo paveikslą. Amen.

† Jonas IVANAUSKAS
Kauno arkivyskupijos augziliaras
<< atgal