Archyvo įrašas

„Ateikite pas mane visi“

Šlovė tau, Tėve,
dangaus ir žemės Viešpatie,
kad karalystės paslaptis
apreiškei mažutėliams.

Baigiasi Šiluvos atlaidai. Per šias malonėmis apdovanotas dienas asmeniškai ir visi drauge išgyvenome nuostabų Dievo artumą, motinišką Švenčiausios Mergelės Marijos rūpestį, tarpusavio ryšį ir brolišką meilę. Visi drauge, atsiliepdami į Dievo meilę ir gailestingumą, audėme labai svarbią maldą: Jėzau, pasitikiu Tavimi! Šiandien drauge su visais Šiluvos piligrimais dėkojame gerajam Dievui už visas patirtas malones, žmogaus širdimi neaprėpiamą jo meilę, nuostabų gailestingumą, nesuskaitomas dovanas. Dėkojame už Eucharistiją, Dievo žodį, atsivertimo ir Atgailos malones, už brolius seseris, kurie pasišventusiai tarnavo visų atlaidų metu, už visus Šiluvos piligrimus.

Į tolesnę piligriminę gyvenimo kelionę Evangelija mus išleidžia, palydėdama nuostabiais Jėzaus žodžiais: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.“ Šalia kitų Dievo mums suteiktų malonių, jie yra, ko gero, pati didžiausia atlaidų dovana.

Tai, apie ką Evangelija pasakoja, yra „Dievo paslaptys“ bei „Dievo gelmės“ (plg. 1 Kor 2, 10) – Tėvo ir Sūnaus ryšio paslaptis. Apaštalas Paulius sako, kad „kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo“, kas nėra jo, tas negali jo ir suprasti – Kristaus žodžiai nepaliečia nei jo proto, nei jo širdies. Tik Dvasia gali tą ryšį apreikšti tikintiesiems ir ji tai daro: „O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas“ (1 Kor 2, 12).

„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie...“ Jėzus iki tol dar niekam nebuvo aiškiai pasisakęs esąs Dievo Sūnus, nes jo niekas nebūtų supratęs. Jėzus per visą savo tarnystę mieliau vadino save „Žmogaus sūnumi“.

Tačiau giliausia jo paslaptis ir tikroji jo tapatybė buvo ši: jis buvo Tėvo Sūnus, jį su Tėvu jungė ta pati prigimtis – ta pati Dvasia, Dievas iš Dievo. Reikėjo, kad bent patys artimiausi jo žmonės pradėtų suprasti jo dievišką sūnystę, kuri vieną dieną taps jų skelbimo šerdimi. Štai kodėl Jėzus kalbasi su Tėvu jų akivaizdoje. Iš jo balso tono ir kalbėjimosi su Dievu būdo jie galėjo nujausti, kad besikalbančius sieja unikalus, nepakartojamas ryšys, toks artimumas ir vienybė, apie kokią joks žmogus niekada nebūtų galėjęs net pagalvoti.

Mūsų tikėjimas įsišaknijęs šioje aiškioje ir nepakeičiamoje Jėzaus kaip Dievo Sūnaus savimonėje. Jis yra ne tik „Kristus“ – Mesijas, ne tik Žmogaus sūnus, bet visų pirma jis yra „atėjęs į šį pasaulį Dievo Sūnus“, lygus Dievui, amžinasis Dievo Žodis. Tarp jo ir Tėvo egzistuoja visiška vienybė ir visiškas tapatumas.

Tik todėl, kad yra Dievo Sūnus, jis visiems žmonėms gali pasakyti: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ Tik tas, kuris yra virš visų žmonijos kartų ir viso pasaulio – Dievas – gali iš tikrųjų paguosti vargstančius ir prislėgtuosius, nebūtinai materialiai atitraukdamas juos nuo vargų ir išvaduodamas nuo prislėgimo. Jėzus pažadėjo ir pažadus tęsi. Ir šiandien visi, kurie „eina pas jį“ ir visiškai patiki jam savo gyvenimą, grįžta kitokie, nešini nauja viltimi širdyje.

Kas iš tikrųjų eina pas jį? Kam Tėvas iš tiesų apreiškia Sūnų? Jėzus kartą sakė: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6, 44). O ką jis patraukia? Į šį klausimą atsako Evangelija: jis patraukia ne išmintinguosius ir ne gudriuosius, bet mažutėlius. Tai antroji Jėzaus mums atskleista „Dievo paslaptis“, ne mažiau svarbi už pirmąją. Jėzus yra Dievo Sūnus, tačiau tai suprasti gali tik mažutėliai.

Iš tiesų taip ir atsitiko: mažutėliai, nuolankieji (Galilėjos žvejai, moterys, kaimų ir miestų vargšai, nusidėjėliai, visuomenės atstumtieji…) buvo labiau pasiruošę priimti Jėzų. Kiti – išmintingieji (tokie kaip Nikodemas) ir gudrieji (tokie kaip Saulius iš Tarso) – turėjo nueiti ilgą nuopuolio kelią, nukristi nuo arklio, kol pasiekė tą momentą, kada žmogus praranda pasitikėjimą vien tik savo jėgomis, atsiduoda į Dievo rankas ir leidžiasi Jo vedamas.

Taip yra ir šiandien. Sekuliarizuotame pasaulyje dideli žmonės dažnai yra toli nuo tikėjimo, kartais net nusistatę prieš jį. Tačiau Jėzus dėkojo Dievui už tai: „Aš šlovinu tave, Tėve, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų.“ Jei būtų kitaip, dar kartą triumfuotų ne „kryžiaus kvailystė“ (1 Kor 1, 18), o žmogiška logika ir didybė. Žinoma, niekam nėra uždrausta pažinti Dievo paslaptis ir pajusti Tėvo švelnumą. Tačiau išmintingasis turi pasidaryti nuolankus, pripažinti savo galimybių, mokslo ribotumą, tuo pat metu nenustodamas užduoti gyvenimui, mokslui vis naujų ir vis gilesnių klausimų. Jis turi pasidaryti kvailas, kad taptų išmintingas, tik jau kitoks nei anksčiau (plg. 1 Kor 3, 18). Krikščionybė remiasi į žmogaus nuolankumą, o ne į nemokšiškumą. Ji smerkia ne mokslą ir išmintį, o puikybę ir pernelyg didelį pasitikėjimą savimi.

Yra didelis tikėjimo paradoksas: „kas save žemina, bus išaukštintas.“ Mes patys to niekad nesuprastume, o jei ir suprastume, tai niekada nepajėgtume įgyvendinti. Iškeliaudami iš šios Dievo Motinos Marijos šventovės, turime prašyti Dievo Dvasios – tos, kuri pažįsta Dievo paslaptis, giliai į mūsų širdį įspaustų šią fundamentalią tiesą, kad ir mes galėtume patirti tą džiaugsmą, kurį patyrė mūsų Išganytojas. Amen.