Archyvo įrašas

Kardinolas Vincentas Sladkevičius (1920 08 20 – 2000 05 28)

„Mirė Kryžių kalno šalies kardinolas”, – tokiais žodžiais prasideda platus straipsnis dienraštyje „L’Oservatore Romano”. Šiomis dienomis ne tik kryžių šalies katalikai, bet ir visi taurūs mūsų tautiečiai liūdi dėl skaudžios netekties, pas Viešpatį iškeliavus kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Dvi datos – 1920-ieji ir 2000 -ieji metai įrėmina vieną iš didžiausių Lietuvos ir Bažnyčios asmenybių – kardinolo Vincento Sladkevičiaus gyvenimą. Šiam gyvenimui taip tinka Kalno pamokslo žodžiai: „Palaiminti beturčiai dvasioje, palaiminti romieji, palaiminti persekiojamieji, palaiminti taikdariai”. Aukščiausias Bažnyčios kunigaikštis gyveno labai kukliai, patyrė daug persekiojimų, tačiau nelaikė širdyje pykčio; gyvendamas neramiais nesantaikos metais, visus kvietė į santarvę ir atlaidumą.

Didžiausia dovana, kuria dangus apdovanojo būsimąjį kardinolą kūdikystės ir vaikystės metais – geri, pamaldūs tėvai, ypač motina, kurią kardinolas dažnai minėdavo su didele širdies šiluma. Motinos mokykloje jis išmoko maldingumo Švč. Jėzaus Širdžiai, meilės Dievo Motinai Švč. Mergelei Marijai. Tikriausiai motinos vargo mokykloje jis taip pat išmoko kantrybės ir ištvermės, kurios vėlesniame gyvenime jam tiek daug reikėjo.

Su didele meile kardinolas minėdavo gimnazisto amžiuje sutiktą tėvą Joną Kubiliūną SJ, kuris rūpinosi iš kaimo į Jėzuitų gimnaziją atvažiavusiu nedrąsiu, bet gabiu berniuku. Apie jį kardinolas vėliau pasakys: „Jis mano širdžiai liko vienas brangiausių žmonių”. Ar tai neprimena mūsų dienų kunigams sielovadininkams, kaip reikia rūpintis vaikais ir jaunimu, jeigu norime, kad Lietuva ateityje turėtų ne griovėjus, bet kūrėjus ir statytojus.

1944 m. Vincentas Sladkevičius tapo kunigu; labai charakteringas užrašas jo primicijų paveikslėlyje: „Taikos Karaliene, melskis už mus ir duok kariaujančiam pasauliui taiką, paremtą tiesa, teisingumu ir meile”. Niekada kunigas Vincentas, vėliau vyskupas ir kardinolas, nebus kariaujančių pusėje, bet visuomet laimins nešančius santarvę ir taiką. Manau, prie jo karsto derėtų visiems subrandinti pasiryžimą – būti tikros santarvės, kuri remiasi ne apgaulingais žodžiais, bet tiesa, teisingumu ir meile, kūrėjais.

Į pirmąją paskyrimo vietą jaunasis kunigas ėjo pėsčiomis ir tai, ką jis išvydo, prislėgė mylinčią kunigo širdį: karo liepsnose degė jo pirmoji parapija Kietaviškės. Nerimo buvo kupini pirmieji jauno kunigo žingsniai, nes prievarta leido šaknis į Lietuvos žemę, aplinkui virė pokario kovos. Kunigas Vincentas nuo pirmųjų kunigystės metų buvo labai uolus sielovadininkas. Ypač mėgo klausyklą, nes čia sugebėdavo padėti žmonėms dvasiškai augti. Gaila, kad ne visi kunigai supranta, jog Bažnyčioje daugiausiai nuveikia ne tie, kurie sugeba daugiausiai pridaryti triukšmo, bet tyliai ir kantriai auginantys žmonių sielose tikėjimo ir gėrio daigelius. Todėl labai klysta žmonės, norintys kunigus nuo šio svarbiausio darbo atitraukti ir padaryti pasaulio dulkių kėlėjais.

Labai gilius pėdsakus kunigas Vincentas paliko Kauno kunigų seminarijoje, kurioje dirbo dėstytoju, dvasios vadu ir prefektu. Savo gilų maldingumą, širdyje sukauptus dvasinius lobius kunigas Vincentas labai taikliai perduodavo jauniems seminaristams. Jis turėjo Dievo dovaną ne tik pasakyti žodį, bet tą žodį labai giliai įdėti į širdį. Ir šitai jis uoliai darė. Kunigas Vincentas pats labai mylėjo Bažnyčią ir šitos meilės, atsakingo tarnavimo žmonėms mokė būsimuosius kunigus. Jis nesuprato, kad galima prie altoriaus būti kunigu, o šalia jo – Evangelijos nepažįstančiu žmogumi. Jis visada buvo kunigas – maldoje, darbuose ir atostogose, nors labai retai jomis pasinaudodavo. Jis sakė: „Mes privalome būti kunigai visada, nė vieno savo gyvenimo momento, nė vienos akimirkos neišskirdami iš kunigiško gyvenimo”.

Kunigas Vincentas labai nenorėjo, galbūt, net bijojo prisiimti vyskupo pareigas, bet nusilenkė Apaštalų Sosto sprendimui, nors žinojo, kad jo laukia sunkus kryžius. Jį konsekravęs vysk. Teofilius Matulionis jau tris kartus buvo ėjęs Gulagų keliais. Civilinės valdžios atstovas, gerai pažindamas vyskupo Vincento ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai, tepasakė: „Mes tokius prochvostus sutvarkysime”.

Kokie ilgi buvo vyskupo tremties metai. 23 metai praleisti už vyskupijos ribų, stebint budriai KGB akiai, buvo iš tiesų sunkūs tremties metai, nors ir savame krašte. Kartą jis išsitarė: „Esu niekam nereikalingas”, bet tai buvo netiesa. Vyskupas Vincentas Bažnyčiai buvo labai reikalingas. Anuomet ir Lietuvai, ir Bažnyčiai reikėjo neužgesusių švyturių, nes buvo pavojus pasiklysti šėlstančioje karingojo ateizmo jūroje. Štai mažutė smulkmena, kurią kaip perlą nešioju savo širdyje. Sovietinė valdžia 1969 metais iš manęs atėmė vadinamąjį kulto tarno registracijos pažymėjimą, be kurio nebuvo galima oficialiai eiti kunigo pareigų. Vieną dieną sugrįžęs iš metalo gamyklos, randu vysk. Vincento trumpą laiškutį, kuriame jis padrąsino žodžiais: „Nesirūpink valdžios registracija, – svarbu turėti Dievo registraciją”. Anuomet daug kam reikėjo išmintingo žodžio ir dvasinės atramos, tad jie važiuodavo į Nemunėlio Radviliškį. Vyskupas sakydavo: „Aš stengiuosi nevažinėti, lengviau mane žmonės suranda”.

Atėjo išsilaisvinimo metai. Iš 1988 m. yra išlikusi viena nuostabi nuotrauka. Geležinkelio stotyje kardinolo rankoje iškelta trispalvė, o veidas šviečia džiaugsmu. Kardinolas ne tik pakėlė trispalvę, bet ir labai aiškiai įvardijo, jog reikia užbaigti Bažnyčios persekiojimą. Kardinolo portretas būtų neužbaigtas, jei mes jį pažintume tik kaip labai kuklų, ramų ir maldoje paskendusį Bažnyčios kunigaikštį. Vertėtų gerai įsiskaityti į tai, ką jis 1988 m. rugpjūčio 3 d. kalbėjo Kauno kunigų seminarijoje. Tai buvo drąsus okupantų vykdytos prievartos pasmerkimas ir paraginimas atsitiesti ir liautis vykdyti pavergėjų užmačias. Tačiau tuo pačiu metu, kai kardinolas vieniems priminė, jog reikia liautis talkinti priespaudos aparatui, kitiems patarė nelipti ant kulnų, ragino būti kantrius ir leisti augti gležniems laisvės daigams.

Šitokį kardinolą mes pažinojome. Jo dvasiniame pasaulyje labai ryškiai švietė pagarba Dievo Motinai Marijai ir Švč. Sakramentui. Jo mirtis labiau už visas reklamas mus pakvietė į Eucharistinį kongresą, kurį šiandien 18 val. pradėsime šioje Katedroje. Ir po mirties jis mus kvies į Šiluvą, kvies pasitikėti Jėzaus Širdies gailestingąja meile, bet niekada nekvies pasitikėti savimi, o ne Dievu. Pasipūtėliai jam visada sukeldavo alergiją. Eminencija kardinole, mes su tavimi neatsisveikiname. Tu kviesi mus visus aplankyti ne tik tavo kapą Katedros koplyčioje, bet labiausiai kviesi aplankyti tos koplyčios šeimininką – Jėzų Eucharistijoje.