Archyvo įrašas
Ganytojo žodis Mokslo metų pradžiai
Mieli broliai kunigai, šeimų tėvai, moksleiviai, tikybos mokytojai, brangūs tikintieji,
Jėzus yra mūsų „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).
Šią Evangelijos tiesą mums, krikščionims, labai svarbu gerai suprasti ir įsisąmoninti. Jėzus yra kelias, kuriuo turime eiti, Jėzus yra tiesa, kuria turime vadovautis, Jėzus yra gyvenimas, kuriame dalyvauti esame pakviesti. Kad tai taptų tikrove, būtina Jėzų susitikti, su juo susipažinti, visam gyvenimui tapti tokiems artimiems kaip geriausiems bičiuliams.
Su dėkingumu Dievui džiaugiamės atgauta Tėvynės laisve, sykiu ir galimybe būti laisvais žmonėmis, kurti žmoniškesnį ir teisingesnį pasaulį, nekliudomai išpažinti ir skelbti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Vis daugiau tikinčiųjų mirties kultūros akivaizdoje suvokia būtinumą tapti gyvo, sąmoningo tikėjimo žmonėmis ir tokiu būdu nešti Gerosios Naujienos šviesą mūsų laikams.
Su dėkingumu Dievui džiaugiamės atgauta Tėvynės laisve, sykiu ir galimybe būti laisvais žmonėmis, kurti žmoniškesnį ir teisingesnį pasaulį, nekliudomai išpažinti ir skelbti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Vis daugiau tikinčiųjų mirties kultūros akivaizdoje suvokia būtinumą tapti gyvo, sąmoningo tikėjimo žmonėmis ir tokiu būdu nešti Gerosios Naujienos šviesą mūsų laikams.
Bręsti tikėjimu, skleisti Evangelijos šviesą ir liudyti Kristų asmeniniu gyvenimu yra pašaukti visi krikščionys. Ypatinga pareiga ir užduotis tenka kunigams, vienuoliams, šeimos tėvams, tikybos mokytojams, katechetams. Norime padėkoti visiems, kurie per šiuos atgautos laisvės metus pasiaukodami nešė ir neša Kristaus šviesą.
Dėkojame broliams kunigams ir vienuoliams, kurie evangelinės tiesos skelbimą ir tikėjimo brandą suvokia kaip sekimo Kristumi dalį, kurie su apaštalu Pauliumi gali pasakyti: "Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!"(1 Kor 9, 16)
Norime pasidžiaugti tikybos mokytojų, katechetų pasiaukojamu darbu. Pedagogas, deja, ne visada mato apčiuopiamus savo darbo vaisius. Mieli tikybos mokytojai, Bažnyčioje jūsų užduotis labai svarbi. Jūsų nuoširdus darbas tikrai "duos vaisių laikui atėjus" (plg. Ps 1, 3). Norime palinkėti, kad jūsų širdimi Kristus mylėtų vaikus, kad savo tikėjimu jūs būtumėte vaikams krikščioniško gyvenimo pavyzdys.
Su ypatingu rūpesčiu ir viltimi kreipiamės į jus, mieli tėvai. Vaikus iš Dievo jūs gavote kaip brangią dovaną. Krikšto sakramentu jie tapo krikščionimis, Dievo vaikais, Kristaus Bažnyčios nariais. Jūsų pareiga juos tokius išauklėti. Tėvai gali neperduoti vaikams didelių materialinių vertybių, neturėti galimybės suteikti kokį nors ypatingą išmokslinimą, tačiau didžiausias tėvų turtas, perduotas vaikams, - tai dora ir gyvas, sąmoningas religinis tikėjimas. Vaiko religingumas turi būti ugdomas nuo ankstyvųjų kūdikystės metų. Taip tėvų religinė patirtis vaikui tampa natūralia savastimi. Vėliau vaiko religingumas bręsta ne tik šeimoje, bet ir religinėje bendruomenėje, parapijoje sekmadieniais švenčiant Eucharistiją, perteikiant Evangelijos tiesas vaikui suprantama kalba. Pradėjus vaikui lankyti mokyklą, tikinti šeima visuomet pasirūpins, kad jis lankytų tikybos pamokas ir jose dar labiau gilintų Dievo pažinimą, ugdytų gyvą, asmeninį ryšį su Juo.
Yra tėvų, kurių asmeninis ryšys su Dievu yra netvirtas. Jiems atrodo, jog pakanka vaikui pora savaičių pavartyti katekizmą, taip "pasirengusiam" eiti pirmos išpažinties ir šventos Komunijos, ir neva, jie jau bus atlikę savo pareigą. Toks supratimas iš esmės klaidingas. Vaikui augant ir bręstant, per trumpą laiką išmoktos tikėjimo tiesos užsimiršta ir iš religinio tikėjimo lieka vien tik sentimentalus vaikystės prisiminimas, nedarantis jokios įtakos jauno, o vėliau ir subrendusio žmogaus gyvenimui. Tėvai daro didžiulę klaidą, kai vaikus leidžia į tikybos pamokas tik iki kol jie prieina Pirmosios komunijos, manydami padarę visa, kas reikalinga, vaiko religiniam gyvenimui. Iš tikrųjų žmogaus tikėjimas bręsta ne kelerius metus, bet visą gyvenimą. Pastoracijoje dirbančių kunigų ir visų katechetų pareiga stengtis, kad toks klaidingas supratimas būtų išgyvendintas.
Dievo pažinimas yra nuolatinis gilėjantis procesas, kelias, vedantis į vis gilesnę bendrystę su Juo nuo pat kūdikystės, perimant tikėjimo vertybes iš tėvų, religinės bendruomenės, ligi amžinojo susitikimo su Viešpačiu.
Mūsų aplinkoje visuotinai peršamas nekrikščioniškas mąstymas, nieko bendro su Kristaus Evangelija neturintis gyvenimo būdas. Kaip svarbu visiems atsakingai suvokti pareigą rūpintis sąmoningu, gyvu, veikliu krikščionišku tikėjimu. Nors paprastai ypatingas dėmesys skiriamas vaikų ir jaunimo religiniam ugdymui, tačiau lygiai taip pat kiekvienam suaugusiam krikščioniui katalikui turi rūpėti nuolat atnaujinti savąjį tikėjimą, tapti aktyviu parapijos, religinės bendruomenės nariu, įsitraukti į maldos grupę ar dalyvauti karitatyvinėje veikloje.
Kreipiamės ir į jus, mieli vaikai, mielas jaunime.
Būkite artimi Kristui! Siekite mokslo žinių, tapkite išsilavinusiais, gilios vidinės kultūros žmonėmis. Būdami sąmoningi krikščionys, jūs tikrai būsite laimingi ir daugiausia padarysite gero žmonėms. Tegul Kristaus Evangelijos šviesa, spindinti jūsų veiduose, visiems tampa Dievo artumo ir vilties ženklu.