Archyvo įrašas

Tikėjimas žmogaus gyvenime

Senojo Testamento pranašas Habakukas skundėsi Dievui: „Mane puola ir prievartauja; vaidai kyla, barniai nesiliauja. Įstatymas nebeturi galios, teisingumas niekad nelaimi. Sukčius apmauna teisųjį, užtat teismo sprendimas kreivas“ (Hab 1). Pranašas priekaištavo Dievui: „Kodėl tad žiūri į klastūnus ir tyli, kai nedorėliai teisesnius už save ryja?“

Panašiai galėtų skųstis ir mūsų dienų žmonės, susiduriantys su aibėmis neteisybių ir sunkiai pakeliantys gyvenimo naštą: „Viešpatie, kodėl leidi nedoriesiems triumfuoti, o teisiesiems – vargti?“. Patiriamos neteisybės, užgriuvę vargai ir neišsipildę geresnio gyvenimo siekiai gali paskandinti žmogų neviltyje, kartais pakirsti net jo tikėjimą. Dėl šios priežasties dažnai matome susirūpinusius ir net piktus žmonių veidus. Todėl gyvybiškai svarbu, kad susidūrę su nūdienos sunkumais, būtume pilni vilties. Tačiau iš kur jos semtis?

Dievas į pranašo skundą atsakė: „Tikėk manimi! Nedorėlis ima štai nykti, o teisusis liks gyvas dėl ištikimybės“. Tikėk Dievu, nors matysi, jog blogis laimi; pasitikėk Juo, nors atrodys, kad Jis yra abejingas tavo likimui. Viešpats, kviesdamas tikėti, ragina niekuomet neprarasti vilties. Tikėti Dievu – reiškia kūdikiškai Juo pasitikėti, laukti Jo, tačiau nenustatyti laiko, kada ta pagalba turi ateiti. Mums dažnai atrodo, kad Dievas gaišuoja, leisdamas neteisybei laimėti. Tai nėra, nes kiekviena neteisybė nuo pat pradžios yra pasmerkta pražūčiai. Jėzaus kvietimas "Tikėk manimi" yra atsakymas, ko labiausiai reikia, kad į mūsų asmeninį ir tautos gyvenimą sugrįžtų ramybė ir Dievo palaima.

Politikai ir valdžios žmonės bando sukurti saugų ir gerą gyvenimą, tačiau ne visada jų pastangos atneša geidžiamų rezultatų. Be to, jie dažnai klysta, kaip ir visi mirtingieji. Šiandien dėl jų klaidų žmonės kenčia Irake, Palestinoje, Šiaurės Kaukaze, Afrikoje ir kituose pasaulio kampeliuose. Lietuvoje taip pat turime daugybę nusivylusių žmonių, pasiruošusių Lietuvos ateitį patikėti ne sąžiningiausiems, bet garsiausiai gero gyvenimo pažadus dalijantiems politikams. Nevilties bedugnėje pirmiausia atsiduria tvirto tikėjimo nebeturintys žmonės.

Kartą apaštalai paprašė Jėzų: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. Kasdien būdami šalia savo Mokytojo, jie vis tiek jautėsi silpni ir pilni abejonių. Į juos labai panašūs esame ir mes, todėl nuolat turėtų į dangų kilti mūsų malda: „Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą!“ Tačiau reikia ne tik prašyti tikėjimo, bet ir gyventi juo, nes tik tuomet artėjame prie Dievo. Juk Kristus pasakė: „Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kiloti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13).

Tikėjimo pamatas yra žmogaus teisumas. Kiekviena neištikimybė Dievui silpnina tikėjimą. Kiekvieną kartą nusidėdami sakome Dievui „ne“, todėl, nekovodami su nuodėmėmis, tolstame nuo Jo. Nesąžiningi, gobšūs, pikti ir kitus niekinantys žmonės negali turėti stipraus tikėjimo. Tačiau elgdamiesi sąžiningai, praktikuodami meilės darbus artėjame prie Dievo, ir mūsų tikėjimas stiprėja. Todėl labai aktualu visiems, o ypač kenčiantiems ne vien laukti iš kitų pagalbos ar suraminimo, bet ir patiems kažką daryti, kad augtų tikėjimas ir viltis. Vieniems reikėtų atsisakyti nuodėmingo gyvenimo būdo, kitiems - daryti ką nors gero juos supantiems žmonėms. Daug kas mano, kad gera daryti privalo tik pasiturintys žmonės, o vargšai ir kenčiantys pagalbą gali tik priimti. Tokia mąstysena yra klaidinga. Daryti gera privalo kiekvienas žmogus, net elgeta. Žmogus gali neturėti pinigų, bet jis gali kitam pasakyti gerą žodį, gali kažką padrąsinti, paguosti, gali už kitą melstis ir linkėti jam Dievo palaimos. Jeigu šitaip būtų elgiamasi, greitai pastebėtume, kaip žmonių veiduose atsiranda daugiau ramybės ir džiaugsmo.

Tikėjimui augti ir palaikyti reikia bendruomenės. Šiandien daugelis klysta, manydami, jog tikėjimą galima išsaugoti atsiribojus nuo tikinčiųjų bendruomenės. Ne vienas pasako: „Kam man reikalinga Bažnyčia, juk aš galiu su Dievu bendrauti kambarėlyje ir net miške“. Žinoma, galima bendrauti ir taip. Tačiau Kristus įkūrė Bažnyčią, nes žinojo, kad žmogui labai reikės tikėjimo bendrakeleivių pagalbos; Jėzus norėjo, kad tikėjimo kelionėje nebūtume vieniši, vieni kitus stiprintume ir vieni kitiems liudytume tikėjimą.

Šiandien kaip niekad būtina šalia savęs matyti Dievą mylinčius žmones, į kuriuos galima būtų atsiremti. Mūsų amžiaus žmonės dažnai jaučiasi vieniši ir niekam nereikalingi, todėl jų gyvenimas tik vegetuoja. „Tikėk manimi“, – kviečia Kristus. Pamąstykime, kiek esame atvirti šiam kvietimui?