Archyvo įrašas

Tyruose šaukiančiojo balsas

Šiais metais daugelis Lietuvos žmonių pasitiko adventą visiškai neadventinės nuotaikos. Politinė krizė daugelį žmonių supriešino ir toliau gilina tarpusavio susiskaldymą. Daug kur vadovaujamasi ne sąžine ir protu, bet emocijomis ir lengvai pasiduodama bet kokiems kurstymams. Šiandien labiau už viską reikia rimto atsigręžimo į Dievą, maldos, kylančios iš širdies gelmių: Rasokite, dangūs, ir debesys teišlyja Teisųjį. Kai žmogus nepajėgia būti teisus ir skaudžiai klysta, yra tik viena išeitis: ramiai priimti savo silpnumą, net nuodėmes ir kelti akis į dangų. Aukščiausiojo pagalba neateina išdidžiam ir tik savimi pasitikinčiam žmogui; ji aplanko tuos, kurie pajėgia būti maži, t. y. pripažinti savo klaidas ir visišką priklausomybę nuo Dievo.

Adventinę nuotaiką sujaukė ne tik labai skaudūs politiniai įvykiai; ją nemažiau sujaukia netikusi mada, Dievo laukimo metą paverčianti turgaus triukšmu. Daug kam prieškalėdinis laikotarpis yra tik proga pagyvinti verslą: daugiau parduoti kalėdinių dovanėlių ir sandėliuose užsigulėjusių prekių. Todėl per adventą ne sumažėja, bet padidėja triukšmas, įkyriau į parduotuves kviečia reklamos ir iškyla pavojus, kad atsigręžti į Dievą bei pasirengti jo atėjimui kviečiantis balsas gali likti „tyruose šaukiančiojo balsu“.

Skubame, bėgame ir net nepajuntame, kai prarandame tai, kas mūsų gyvenime yra svarbiausia. Prarandame Dievo nešamą ramybę, be kurios neįmanomas normalus žmogiškas gyvenimas. Be sustojimo, be tylos neįmanoma pamatyti, kas vyksta mūsų dvasinio gyvenimo gelmėje. Adventas yra brangus, nes jis neša išganingą ir labai reikalingą tylą.

Adventas skatina kiekvieną krikščionį labiau atsigręžti į Dievą, kad jis galėtų padovanoti mums savo meilę. Šio laikotarpio svarbiausią darbą bene geriausiai nusako prie Jordano upės nuskambėję Jono Krikštytojo žodžiai: „Taisykite Viešpaties kelią, ištiesinkite jam takus!“

Advento tyloje reikia paieškoti, kas mums trukdo artėti prie Dievo. Dažniausiai tomis kliūtimis tampa mūsų susikuriami stabai. Jie nekalami iš akmens ir nedrožiami iš medžio. Gobšumas ir hedonizmas - tai svarbiausieji stabai, kurie daugeliui užstoja kelią pas Dievą. Adventas kviečia atsigręžti į savo dvasinį pasaulį ir pasitikrinti, kas - Dievas ar stabai - jame daugiausia turi erdvės ir teisių.

Išėjimo knygoje skaitome, kaip Mozė leidosi nuo Sinajaus kalno, nešdamas Dekalogo akmenines plokštes. Vaizdas, kurį nusileidęs nuo kalno Mozė pamatė, taip pribloškė jį, kad akmeninės plokštės iškrito iš jo rankų ir sudužo. Tauta, kuriai jis paaukojo savo gyvenimą, kurią vedė į laisvę ir dėl kurios pakėlė didžiausius vargus, šoko apie paskubomis pasidarytą stabą – aukso veršį. Perpykęs Mozė sudegino stabą, pakvietė apsivilkti gedulo drabužiais ir atgailauti. Atgaila padėjo. Klysdama ir prisikeldama iš nuodėmių, tauta ėjo ne tik į laisvę, bet artėjo ir prie Dievo. Šiai tautai Dievas tapo centru, apie kurį sukosi jos gyvenimas, kultūra ir lūkesčiai.

Advento metu gali tekti ir mums sudeginti kai kuriuos stabus, trukdančius mūsų dvasinei pažangai. Jos esmę apaštalas Paulius nusako, kaip meilės, tyrumo ir teisumo vaisių augimą. Jis kalba: „Dabar meldžiu, kad jūsų meilė augtų ir augtų pažinimu ir gausia patirtimi, kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas vertingiau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto, pilni teisumo vaisių“ (Fil 1, 9–11).

Ar augu Dievo ir artimo meile? Ar ją liudiju konkrečiais darbais? Ar stengiuosi nuolat būti tyros sąžinės? Ar priimu Susitaikinimo sakramentą? Ar visada tikrai siekiu išlikti teisus? O gal tik apsigaudinėju save teisindamas, o kitus kaltindamas? Štai klausimai, į kuriuos advento metu reikia surasti atsakymus.

Savo namuose mes turime vieną stabą, mokantį sunaikinti ne tik daug laiko, bet ir pražudyti daug dvasinių turtų. Stabo vardas - televizorius. Greitai šalia jo stos internetas. Žmogaus proto sukurti technikos stebuklai, galintys įvairiai praturtinti žmogų, blogai naudojami virsta stabais, ardančiais normalų gyvenimą. Dievui per dieną nesurandama kelių minučių laiko, o tuštiems televizijos serialams skiriama daug valandų. Internete ieškoma ne to, kas praplėstų proto ir dvasios horizontus, bet klampojama po moralinį purvą, grasinantį palaidoti žmogaus dvasią.

Maldoje palinkėkime vieni kitiems ramybės ir gerų advento vaisių.