Archyvo įrašas

„Aš tavęs nepasmerksiu” (Jn 8, 11)

Vieną kartą fariziejai atvedė pas Jėzų moterį ir tvirtino, jog remiantis Mozės įstatymu ją reikia užmušti akmenimis, nes ji sugauta svetimaujant. Save laikantys teisuoliais siekė, kad Palestinos Mokytojas patvirtintų jų sprendimą. Tačiau Jėzus pasiūlė į nusidėjusią moterį sviesti akmenis tik tiems, kurie neturėjo nuodėmių, bet tokių neatsirado. Pasišalinus kaltintojams, Jėzus pasakė moteriškei: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.

Pasaulio Gelbėtojo akyse ši moteris ir fariziejai buvo labai panašūs ir labai skirtingi. Panašūs, nes nusidėjėliai ir teisieji yra to paties Kūrėjo vaikai, tačiau ir labai skirtingi, nes vieni suvokia savo nuodėmingumą, o kiti išdidumo apakinti nemato savo klaidų, veidmainystės ir beširdiškumo. Kristus atsistoja nusidėjėlių pusėje ir suteikia jiems viltį, kaip ir minimai Evangelijos svetimautojai: „Eik ir daugiau nenusidėk“.

Mūsų dienų žmogus labai dažnai atsiduria fariziejų gretose, nes nenori prisipažinti esąs silpnas ir klystantis. Negana to, daugelį yra tiesiog užvaldžiusi fariziejiška nuotaika – piktai kaltinti ir smerkti visus, išskyrus save. Argi negirdime sakant, jog yra kalta valdžia, įstatymai, kaimynai, darbdaviai, darbininkai ir t. t. Fariziejus labai gerai mato kitų ydas, klaidas ir nuodėmes, jam trūksta tik vieno – atkreipti žvilgsnį į save ir pamatyti savo silpnumą, nuodėmingumą ir klystkelius. Tai labai panašu į alkoholiką, kuris, pragėręs savo ir net vaikų pinigus, kaltina ne tik valdžią, paskyrusią jam per mažą pensiją, bet ir savo vaikus, kurie, jo manymu, maišosi jam po kojomis. Fariziejiškos dvasios žmogus pats užsisklendžia niūriame dvasiniame kalėjime, kuriame nėra nei džiaugsmo, nei vilties, nes jis atmeta vilties nešėją – Kristų.

Kodėl mūsų dienų žmonės yra tokie kieti ir negailestingi? Palikime sociologams nagrinėti neigiamai veikiančius žmogaus dvasią visuomeninio gyvenimo trūkumus, tegu psichologai tyrinėja, kas kietina žmogaus širdį ir pagimdo priešiškumą šalia jo esančiam žmogui. Atkreipkime dėmesį tik į vieną skaudų faktą, kuris tikinčiam Dievą žmogui neturėtų duoti ramybės. Mes, krikščionys, ne tik esame atpirkti Kristaus krauju, ne tik per Krikštą gimę dieviškam gyvenimui, bet turime galimybę kasdien maitinti savo dvasią Dievo žodžiu ir Eucharistija, kasdien galime šildytis prie dieviškosios meilės židinio, tad kodėl mūsų širdyse kartais yra tiek atšiaurumo? Juk prie besikūrenančio židinio sužvarbęs žmogus sušyla. Atsakymą mums pateikia fariziejų elgesys. Kai Jėzus jiems labai švelniai priminė, jog ir jie turi nuodėmių, buvo proga pasikeisti, tačiau jie pasielgė kitaip: „vienas po kito, – rašoma Evangelijoje, – jie ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų“. Jų nelaimės priežastis buvo pasitraukimas nuo Kristaus. Štai atsakymas ir mums. Net krikščionimis laikantys save žmonės gali būti toli nuo Kristaus. Prislėgti gyvenimo rūpesčių, o kartais dėl paprasčiausio apsileidimo, jie atitolsta nuo maldos, nuo sekmadienio ir Mišių šventimo, pamažu praranda ryšį su Dievu ir pradeda gyventi visiškai nekrikščionišką gyvenimą. Jeigu Evangelija ir jos nešėja Bažnyčia mums kartais primena ir nemalonių dalykų, kuriuos reikėtų ištaisyti, nepasielkime kaip fariziejai, kurie paliko Kristų. Jo gailestingumą ir meilę patirs tik tie, kurie turės drąsos nusižeminti, pripažinti savo silpnumą ir stipriai laikysis Viešpaties rankos. Artėjančios Velykų šventės tepakviečia mus visus artėti prie Kristaus.

Apaštalas Paulius buvo taip pat fariziejus ir labai kietos širdies žmogus: jis net persekiojo krikščionis. Tačiau priartėjęs prie Kristaus atsigavo ir tapo nauju žmogumi. Po to jis rašė: „Aš viską laikau nuostoliu, palyginus su Kritaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame“ (Fil 3, 8–9). Kristaus meilės sušildytas Paulius jau niekada nesididžiuos savo teisumu, bet tvirtins: „pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, kurio Dievas kviečia siekti Kristuje Jėzuje“.