Archyvo įrašas
Antikristinė santarvė
Bažnyčia nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios nuolat siekė, kad visuomenės moralės kėlimas taptų valstybės prioritetiniu uždaviniu. Reikia pasidžiaugti, jog dorinis ugdymas kaip privaloma disciplina buvo įvestas Lietuvos mokyklose. Tačiau per Nepriklausomybės laikotarpį politikai ir valdžios vyrai daugiausiai mąstė apie ekonominius reikalus, tarsi kelyje į laisvę būtų buvę reikalingi tik pinigai ir Vakarai. Nors visi žino, kad tik aukštos moralės žmonės pajėgūs kurti tautos ateitį, tačiau šis žinojimas po Nepriklausomybės atkūrimo netapo kūnu. Jeigu mes būtume turėję pakankamai moralių politikų, jei mūsų valdininkai būtų buvę ne tokie savanaudžiai ir jei daugumai Lietuvos žmonių būtų rūpėję ne egoistiniai interesai, bet savojo krašto gerovė, šiandien daug kuo galėtume pasidžiaugti. Partijų programose nesimatė ir nesimato, kad joms rūpėtų moralinis žmonių ugdymas, priešingai, girdėjome ir girdime balsus, tvirtinančius, esą dorinio ugdymo pamoka mokyklose nereikalinga.
Lietuvoje galima nesunkiai pastebėti, kaip sąmoningai ar nesąmoningai, tačiau labai veiksmingai griaunama žmonių moralė. Pats pavojingiausias reiškinys, kurį stebiu visuomenės gyvenime, – tai ribos tarp gėrio ir blogio ištrynimas, žmogaus kilnumo maišymas su amoraliais jo poelgiais.
Krikščionybė per du tūstančius metų paklojo labai aiškius ir tvirtus moralės pagrindus, kurie remiasi Dekalogu ir Kristaus mokslu. Ji iškėlė žmogaus kaip Dievo kūrinio vertę, aiškiai atskyrė blogį nuo gėrio ir šviesą nuo tamsos. Šiandien tie moralės pagrindai revizuojami. Susirūpinimą kelia, kai balsuojant bandoma nustatyti, kas moralu ir kas ne. Neseniai vienoje televizijos laidoje buvo nubalsuota, kad galima statyti paminklus ne tik tautos didvyriams, bet ir išdavusiems tėvynę. Argumentavimui pasitelkiamas net Šv. Raštas, apeliuojama į Dievo gailestingumą. Tikrai Dievas yra gailestingas, todėl ir didžiausias nusidėjėlis gali apgailėti savo kaltes ir tikėtis būti išgelbėtas, tačiau Šv. Raštas niekada nededa lygybės ženklo tarp Kaino ir Abelio, tarp išdaviko Judo ir savo nuodėmes apgailėjusio apaštalo Petro, tarp Barabo ir šalia Kristaus nukryžiuoto ir savąsias kaltes išpažįstančio plėšiko.
Mūsų dienomis tapo madinga ieškoti santarvės, kurią galėčiau pavadinti „antikristine santarve“, kuri negydo žmonių širdžių, neprikelia žmogaus naujam gyvenimui, bet pridengia blogį, nuo kurio neketinama nusigręžti. Bažnyčia per visą Nepriklausomybės laikotarpį kvietė žmones į krikščionišką santarvę ir atlaidumą, tačiau sykiu ji kvietė ir į atgailą. Deja, kai kurie žmonės nori ne įvykdyto blogio (nuodėmės) atleidimo, kuris pasiekiamas per atgailą, bet kalčių atleidimo be atgailos. Krikščionybė tokios santarvės nepripažįsta, nes santarvės ieškojimas be atgailos yra vienas iš „Naujojo amžiaus“ klystkelių. Netikros santarvės siekimas yra amoralus, nes griauna tautos moralės pagrindus.
Pastaruoju metu daug diskusijų sukėlė kelių asmenų, dirbusių sovietiniam saugumui, aukštas valstybinis apdovanojimas. Šiandien įrodinėjama, kad tokiu apdovanojimu buvo siekiama santarvės. Tačiau nuo sovietų valdžios kentėjusieji šitai įvertino kaip amoralų elgesį, kaip teisingumo pažeidimą, nes nekaltų žmonių kančia buvo sulyginta su kitų karjerizmu ar net išdavyste. Sesers Nijolės Sadūnaitės klausimą, kodėl taip elgiamasi, žiniasklaida traktavo kaip pykčio protrūkį, netoleranciją ir t. t. Atsirado net Šv. Rašto „žinovų“, kurie pasakojo apie Bažnyčios priešo Sauliaus atsivertimą prie Damasko vartų ir patarė apdovanojimo moralumu abejojantiems tautiečiams paskaityti Evangeliją. Manau, kad represijas patyrę tautiečiai pakankamai gerai pažįsta Evangeliją, nes jie nesišaukia keršto, tačiau kenčia matydami, kai yra pažeidžiamas teisingumas ir suniekinama dorųjų žmonių kančia ir auka. Neduok Dieve, kad kada nors lietuvio sąmonėje būtų visiškai ištrinta riba tarp pasiaukojimo ir išdavystės, tarp didvyriškumo ir nusikaltimo, tai reikštų mirties nuosprendį dvasiniam tautos prisikėlimui.