Archyvo įrašas

Kauno arkivyskupo metropolito ganytojiškas laiškas arkivyskupijos kunigams

Mylimi broliai kunigai,

Gerojo Ganytojo sekmadienis mane paskatino pasidalyti su jumis savo džiaugsmu bei viltimis, o drauge ir susirūpinimu dėl Bažnyčios dabarties ir ateities. Didžiausias džiaugsmas yra ištikimai ir uoliai Dievo tautai tarnaujantieji kunigai. Šių dienų chaotiškame ir mirties kultūra paženklintame pasaulyje, kurio įtaką jaučiame ir Bažnyčioje, tik labai geri ir pilnai Dievo tarnystei atsidavę kunigai yra ne tik vyskupo, bet ir visų tikinčiųjų viltis.

Dabartinis pasaulis Bažnyčią priima nevienareikšmiškai; dažniausiai su ja nekovoja, bet ją ignoruoja, bando išmesti už borto, uždaryti tarp mūrinių sienų kaip nereikalingą, atgyvenusią, tiksliau kalbant, kaip trukdančią pasaulio vaikams gyventi pagal jų susikurtą laisvą moralę. Nors Lietuvoje daugelis žmonių Bažnyčia pasitiki, tačiau daugelio jų su santykiai su Bažnyčia yra labai paviršutiniški; netrūksta ir bandančių Bažnyčią bei kunigus kuo nors kaltinti – netolerancija, uždarumu, gobšumu ar dar kuo nors. Nesidrovima skleisti nepatikrintą ir net aiškiai tendencingą informaciją, kompromituojančią Bažnyčią visuomenės akyse. Sąžiningas viešumas bei geranoriška kritika nepakenks Bažnyčiai, o tik padės jai apsivalyti nuo pasitaikančio blogio, tačiau neteisingi kaltinimai visada klaidina žmones ir apsunkina Bažnyčios misiją.

Kaip turime elgtis Bažnyčiai metamų kaltinimų akivaizdoje? Nebūtų išmintinga kaltinimus iš anksto paneigti, nes Bažnyčios nariai yra šios žemės keleiviai, prieinami visiems gundymams ir tuo pačiu galintys suklysti. Kur kas protingiau būtų analizuoti visuomenėje bei Bažnyčioje vykstančius procesus ir paieškoti atsakymų į labai konkrečius klausimus: Kokia yra tikroji vietinės Bažnyčios padėtis? Už ką ji kritikuojama? Ką galėtume padaryti, kad net didžiausi Bažnyčios oponentai liktų sugėdinti pamatę nepriekaištingą kunigų ir pasauliečių katalikų elgesį?

Noriu pasidžiaugti, kad daugelis kunigų tikrai atsidavusiai atlieka savo tarnystę. Jie rūpinasi tiek savo dvasiniu gyvenimu, tiek ganomųjų dvasiniais, o dažnai ir medžiaginiais reikalais. Tikrai stokotume geros valios, jei šiandien nepastebėtume kunigų, bandančių pagelbėti žmonėms, atsidūrusiems dvasiniame ar medžiaginiame varge. Daug kur kaimuose ir miestuose dirbantys kunigai yra tiesiog šviesuliai, be kurių visuomenės gyvenimas būtų visapusiškai tamsesnis. Tačiau būtume neteisūs, jeigu nematytume tų šešėlių, kurie laikas nuo laiko pridengia Bažnyčios veidą. Jeigu kiekvienas tikintysis turi rūpintis, ar gerai liudija savo tikėjimą, tai juo labiau tuo rūpintis turi dvasininkai. Vyskupai, kunigai ir vienuoliai turi nuolatos svarstyti ir šalinti Bažnyčią žeminančias klaidas bei nuodėmes, ir planuoti, kaip dar geriau tarnauti Dievui ir žmonėms. Kunigai dėl savo pašaukimo yra pastatyti tikinčiosios liaudies priekyje ir dėl to jų gyvenime greičiau pastebimas tiek gėris, tiek jo trūkumas.

Nūnai susiduriame su keistais paradoksais: pasaulio vaikai bando pateisinti santuokinę neištikimybę, egoizmą ir nesąžiningumą, gina net prostituciją ir negimusios gyvybės žudymą, tačiau tas pats pasaulis negailestingai smerkia net ir mažiausią dvasininko klaidą. Bažnyčios kritikai, pateisindami žmonių seksualinį palaidumą, nuolat kalba apie kunigų celibatą, tarsi jiems rūpėtų geras Bažnyčios įvaizdis. Šokantieji apie aukso veršį ir dėl godumo darantys didžiausius nusikaltimus nepraleidžia progos apkaltinti Bažnyčią, jog jai rūpi ne žmonių išganymas, bet pinigai. Jie gali kasdien apvogti valstybę, padaryti milijonais skaičiuojamus nuostolius, tačiau kelia skandalą, jei ta pati valstybė nors ir labai kukliai paremia ilgus metus persekiotą ir visapusiškai apiplėštą Bažnyčią. Dabartiniame pasaulyje apstu žmonių, reikalaujančių iš Bažnyčios tolerancijos net aiškiam blogiui, bet stokojančių pakantumo tai pačiai Bažnyčiai ir siekiančių išstumti ją iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo. Kai kas norėtų, kad Bažnyčia atsisakytų Evangelijos principų ir priimtų reliatyvią moralę, bandoma kurti remiantis ne Dekalogu, bet manipuliuojant žmonių apklausomis.

Nors Bažnyčiai priklausantieji žmonės ne kartą yra kaltinami, jog vienaip tiki, o kitaip gyvena, tačiau vargu ar kas taip rūpinasi gyventi pagal sąžinę, kaip tai daro nuoširdūs Bažnyčios vaikai. Todėl kviečiu brolius kunigus sąžiningai panagrinėti kai kuriuos priekaištus, keliamus dėl mūsų tarnystės, siekiant, jog ji atneštų dar palaimingesnių vaisių.

Vienas iš dažniausiai kartojamų priekaištų kunigams – tai dalies kunigų perdėtas materialinis suinteresuotumas, kai tikintieji pastebi, jog jų dvasios vadams labiau rūpi medžiaginė nauda nei žmonių sielos reikalai. Šie priekaištai lengvai gali būti perdėti, nes net geriausias kunigas turi rūpintis tikinčiųjų bendruomenės ne tik dvasiniais, bet ir materialiniais reikalais – statybomis, remontais ir karitatyvine veikla, kuriai taip pat reikia pinigų. Tačiau tikinčiųjų aukos ir jų teisingas panaudojimas yra vieta, kur mes nuolatos turime budėti, nes niekas taip nepakenkia kunigiškajai tarnystei, kaip pasitaikantis perdėtas kai kurių kunigų dėmesys mamonai.

Pastaruoju metu Visuotinei Bažnyčiai metami skaudūs priekaištai dėl kunigų seksualinių nusikaltimų. Apie tai šių metų Didžiojo ketvirtadienio proga su dideliu skausmu kalbėjo Šventasis Tėvas savo laiške kunigams. Pavienių kunigų padaryti nusikaltimai apibendrinami ir metamas šešėlis likusiems, keliant abejonę net dėl celibato prasmingumo. Visa tai verčia vis iš naujo pasitikrinti, kiek mes esame ištikimi kunigystės šventimų įsipareigojimams. Didelė bėda, jei kunigas, užuot savo meile apglėbęs visą tikinčiųjų bendruomenę, pradeda ieškoti, kaip užpildyti dėl pasiaukojančios meilės stygiaus atsiradusią dvasinę tuštumą. Kalbantieji apie celibatą dažniausiai jo nepažįsta arba klaidingai jį interpretuoja, laikydami jį nepakeliama kunigo našta, atseit trukdančia jo asmenybės išsiskleidimui. Kiekvienas geras kunigas gali paliudyti, jog celibatas yra Dievo dovana, gražiausiai leidžianti išsiskleisti kunigo tarnaujančiai meilei.

Dabarties žmonės yra slegiami susvetimėjimo ir nuolat patiriamų vargų, todėl visai natūralu, kad Bažnyčioje jie ieško ramybės, meilės ir supratimo. Laiminga parapija, kurios dvasios vadai su didele meile tarnauja savo tikintiesiems ir kantriai pakelia jų netobulumus, tačiau labai skaudu, kai žmonės kunigo asmenyje sutinka šaltą valdininką, atmestinai atliekantį savo pareigas. Dar skaudžiau, kai meilės ir užuojautos ieškantieji žmonės, ypač netekę artimųjų, būna priimami be ganytojui derančios meilės, o kartais net be teisėtos priežasties atstumiami. Labai noriu kiekvieną jūsų, mieli kunigai, paraginti maldoje semtis jėgų didelei meilei, kurios teisėtai laukia jūsų globai pavesti tikintieji.

Kiekvienas kunigas yra išgyvenęs sunkumų ir žino, kaip nelengva gerai tarnauti žmonėms, kurie dažnai būna pavargę, irzlūs arba kelia nevisiškai pagrįstus reikalavimus. Tai dažniausiai atsitinka su silpnai tikėjimą praktikuojančiais tikinčiaisiais. Kartais gali atrodyti, kad žmogiškoms kunigo jėgoms tai persunki našta. Tikrai tai sunki našta, bet kas žmogui neįmanoma, Dievui viskas įmanoma (plg. Mk 10, 27). Įmanomas aukos gyvenimas ir pasišventusi tarnystė, jei kunigas yra maldos vyras, jei jis kasdien atlieka mąstymą, švenčia Valandų liturgiją ir moka savo džiaugsmais bei rūpesčiais dalytis su Eucharistiniu Jėzumi, jei yra nuoširdžiai pamaldus Dievo Motinai Marijai, pakėlusiai pačius didžiausius išbandymus ir nepalūžusiai net po savo Sūnaus Jėzaus Kristaus kryžiumi. Todėl raginu brolius kunigus rūpestingai sergėti savo maldos gyvenimą. Vienybėje su Viešpačiu nebus sunkus nei celibatas, neįveiks nei mamonos gundymai ir bus lengva patarnauti žmonėms, kurie mūsų asmenyje ieškos ne paslaugas teikiančio kulto tarno, bet gerojo ganytojo.

Gerasis Ganytojas Jėzus Kristus telaimina kiekvieną iš jūsų ir tepadeda, kad jumyse išsipildytų Jo žodžiai: Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10).