Šis įsakymas dažnam kataliku save laikančiam atrodo tolimas; bet ar iš tiesų? Dauguma mūsų dar gerai pamename sovietinę patirtį, kai, regis, „visi nešė“ (iš darbų, gamyklų, kolūkių) ir „visi taip darė“ susikurdami tam tikrą pasiteisinimo mechanizmą. Tad ne apie tiesioginę vagystę, bet apie moralines „nevok“ ribas ir kalbamės su moralės teologijos žinovu vyskupu dr. Kęstučiu KĖVALU.

Kaip manote, ar sovietinė patirtis tikrai paliko žymę mūsų moralinei „nevok“ sampratai?

Manau, sovietmetis atėmė iš mūsų jautrumą šiam moraliniam principui. Kartais jį laužome pasiteisindami: „O kas čia tokio, vis tiek niekas nemato, niekas nenukenčia.“ Štai, pvz., nusirašinėti per egzaminus, atrodo, visuotinai priimta mūsų kultūroje; net jei ir ne kartą perspėti, pasiliekame prie to „niekas nemato“. Teko JAV rašyti rašomąjį darbą be jokios kontrolės: dėstytojas net išeina iš auditorijos, atliekame egzamino užduotis ir niekam nekyla noras atsiversti ant stalų sudėtų knygų. Galvoju, kuris atsivers, tarsi ir visi tokią pagundą turi. Buvo taip netikėta, nauja, net stebėtina, kad žmogus gali net ir tokiame smulkiame reikale nelaužyti to principo, parodyti, kad įmanoma jo laikytis – ne iš baimės, bet iš vidinio įsitikinimo.

Dažnai žmonės pateisina nelegalių kompiuterio programų, dainų ar filmų parsisiuntimą, nes sovietmetis mums paliko tą „visi taip daro“ ir „niekas nuo to nenukenčia“, bet ar tikrai? Tada atrodė, kad žmogus gerbtinas, jei taip daro, nes tuo tartum tampa kovotoju prieš sovietų valdžią. Bet šiandien ano fono nebėra, o principas išlikęs ir labai neigiamai atsiliepia visiems kitiems principams, kurie yra tarsi ne tokie ryškūs, ir per tai žmonės patys sau kenkia. Mes patys susigalvojame tuos pasiteisinimo mechanizmus.

O kaip išlikti teisingam, jei, pvz., jaučiuosi, kad man darbdavys per mažai moka, ir tada įvairiausiais būdais ieškau, kaip „pasiimti“ tartum tai, kas man priklauso?

Krikščioniškam elgesiui dera kalbėjimo tiesumas, tad pirmiausia svarbu kalbėtis su darbdaviu. Jei manai, kad tau moka per mažai – turi kalbėtis. Rinkoje yra taip, kad kainos siūlomos, o tu arba perki esant šioms sąlygoms, arba bandai derėtis. Jie tiek nori iš tavęs, bet ar tu gali? Pats daikto pirkimas parodo susitarimą dėl esamos kainos. Apeiti šitai (atseit, aš pats pasiimsiu), vadinasi, neįvykdyti pirmojo principo. Pirmiausia turi būti pokalbis su darbdaviu, nes jis, žiūrėdamas savo interesų, gali pražiūrėti kai kuriuos dalykus, net nesuvokti kai kurių niuansų, susijusių su žmogaus darbu. Valstybė yra nustačiusi minimalų darbo užmokestį, kurį privalu mokėti, o tai, kas daugiau, jau susitarimo dalykas. Bet aš nepaisau to ir pats „pasiimu“, nes kam kalbėtis – geriau pasielgsiu, kaip man patogiau. Tačiau taip neapsimoka, nes tavo gyvenime atsiranda didelė neramybė. Tai kainuoja kur kas daugiau, nei sutaupyti produktai, nelegaliai įsigyti daiktai ar papildomas pelnas. Kartais būna išimtinių sąlygų. Vokietijoje per karą Kelno kardinolas leido imti anglių iš valstybės sandėlių, nes grėsė mirtis nuo šalčio, ypač vaikams. Išskirtinės sąlygos yra kaip išimtis, bet ji negali būti pateisinama, kai tos sąlygos baigiasi. Darosi pavojinga, kai labai išplečiame sąlygas.

Ar privalau mokėti visus mokesčius, jei, pvz., juos sumokėjusi mano šeima sunkiai pragyventų arba mano verslas aiškiai žlugtų? Ar sąžininga tuomet ieškoti būdų, kaip jų išvengti?

Visiems aišku, kad valstybė išsilaiko tik tada, jei jos piliečiai prisiima atsakomybę ją remti. Ir tai daro ne tik idėjiškai, bet ir materialiai, būtent mokėdami mokesčius į valstybės iždą. Tačiau problema yra surasti optimalų mokesčių dydį konkrečioje valstybėje. Per didelė jų našta žmones skatina gudrauti ir meluoti, nerodant visos veiklos pajamų. Regis paradoksalu, bet dažnai mažesnė mokesčių našta suteikia didesnę galimybę surinkti jų daugiau, nes visi atvirai rodo savo veiklą, ir ekonomika išeina iš šešėlio. Valstybė pirmiausia turėtų nustatyti adekvatų mokestį remdamasi tam tikru rinkos principu – kiek visuomenė gali mokėti mokesčių. Jei šiandien apie ketvirtadalis Lietuvos ekonomikos yra šešėlyje, tai vienas ženklų, kad mokesčiai per dideli, ir tai verčia elgtis pagal dvigubus standartus.

Nežiūrint to, žmonės turi ieškoti galimybių, kaip sumokėti mokesčius, nes tai pilietinė pareiga prisidėti prie valstybės išlaikymo, o krikščioniškai tariant – padaryti artimo meilės darbų. Daugybei žmonių reikia pagalbos, bet aš prie jų neprieinu ir niekada nesusisieksiu su jais. Valstybė yra sukūrusi mechanizmą, kuris krikščioniškos artimo meilės pareigą man padeda įvykdyti.

Mokesčiuose suveikia tas pats pasiteisinimo mechanizmas. Greičiausiai, jei visi mokėtų visus mokesčius, valstybė galėtų juos sumažinti, nes jie sukurti patenkinti būtiniausiems visuomenės poreikiams. Dabar mokesčiai dažnai dideli dėl to, kad dalis žmonių pasirenka jų nemokėti, o ir valdžia ne visada deda visas pastangas mokesčius sumažinti. Šiandien galiu sakyti, kad negaliu sumokėti visų mokesčių, bet klausimas, ar viską padariau savo veikloje, kad galėčiau? Nesąžiningumas, lydintis mane veikloje, Dievo akyse daro nesąžiningą pačią veiklą, o per tai ji tampa nepalaiminta.

Ką šiandien Bažnyčia sako apie „dešimtinę“? Ar nesidalydamas su kitais tam tikru atžvilgiu jų neapvagiu?

Dešimtinė Izraelyje buvo kartu ir religinė, ir visuomeninė pareiga. Tai nebuvo atskirta, valstybė padėjo išlaikyti šventyklas. Dabar, kai esame sumokėję valstybei nemažai mokesčių (daug didesnių nei dešimtinė!), Bažnyčia nesiryžta dar jų nustatyti, nes pripažįsta, kad ir taip daug mokesčių sumokame valstybei, tad pačiam žmogui paliekama nuspręsti aukos tikėjimo bendruomenei didį pagal laisvą sąžinę. Aišku, valstybė šiek tiek prisideda prie Bažnyčios išlaikymo, pvz., pastatų remontų, nėra taip, kad Bažnyčia nieko negauna. Antai, Kauno arkivyskupijos metiniame biudžete valstybės dotacijos dalis tesiekia maždaug 10 proc. (be to, reikia nepamiršti, kad valstybė daro tai ne kaip dovaną, bet kaip kompensaciją dėl sovietmečiu nusavinto Bažnyčios turto).

Bažnyčia kalbina žmones prisidėti per savo įsakymą – padėk išlaikyti Bažnyčią. Tai susiję su Bažnyčios jautrumu asmeniui, nes žmonėms nėra lengva. Kai kuriose šalyse yra nustatytas konkretus mokestis Bažnyčiai, bet nemanau, kad tai pasiteisina. Privalomas mokestis Bažnyčiai gali suveikti neigiamai: mažėja bažnyčiose žmonių, jie nesijaučia atsakingi už bendruomenės palaikymą – susimokėjau ir nesu atsakingas. Per netiesioginę atsakomybę (mokėti mokesčius) mano tiesioginė atsakomybė (rūpintis bendruomene) tampa neaktuali. Todėl nenurodydama mokesčių Bažnyčia sulaukia laisvos ir tiesioginės žmonių pagalbos, tuo ugdydama asmeninę atsakomybę už parapijų ir vyskupijų išlaikymą.
Nuoširdžiai dėkojame už pokalbį.

Kalbino Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė