į pirmą puslapį
Prieštaravimo ženklas
Paskelbta: 2021-01-11 12:01:06

2020 m. gruodžio 26 d.
Homilija Kristaus Prisikėlimo bazilikoje minint Šv. Steponą ir 16-ąsias šventovės dedikavimo metines

Kalėdos yra didžio žmonijos džiaugsmo priežastis. Mus aplankė Dangaus ir Žemės Kūrėjas, kaip sako Šventasis Raštas: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: Dievas su mumis“ (Mt. 1, 23).

Su Jo gimimu žmonijoje labai daug kas pasikeitė. Pirmiausia tai, kaip mes žiūrime į Dievą. Jis yra tas kuris, pasak Laiško filipiečiams, „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės“ (Fil 2, 6 7). Jis tapo vienas iš mūsų, prisiėmęs žmogaus prigimtį, dalią, keliavęs dulkinais Palestinos keliais. Niekas negalėjo pagalvoti, kad Dievas tokiu būdu pasilenks prie žmogaus. Pasikeitė ir tai, kaip mes žiūrime į save. Juk esame pašaukti būti Jo dievystės dalininkais! Tik dėl šios priežasties Dievas tapo vienas iš mūsų. Pasikeitė požiūris ir į tai, ką mes žinome apie mus visus laukiančią ateitį. Ją Kristus vadino Dangaus Karalyste. Jis savo mokymu ir prisikėlimu patvirtino jos realumą. Todėl Kalėdos yra mums neįkainojamos paguodos ir vilties priežastis.

Tačiau Kalėdų džiaugsmą lydi ir slėpinys. Netrukus po Kūdikio gimimo Betliejaus tvartelyje ir gimdytojams atnešus jį paaukoti į Jeruzalės šventyklą, iš pranašo Simeono lūpų pasigirsta žodis: „Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34). Netrukus tai pradėjo pildytis. Tuo metu valdžioje esantis Erodas, bijodamas, šalia savęs kito galimo autoriteto, įsakė Betliejuje ir jo apylinkėse išžudyti visus dvejų metų ir jaunesnius berniukus (Mt 2, 13–18). Šventoji Šeima buvo priversta bėgti į Egiptą. Ir Jėzus buvo pabėgėlis ir tremtinys.

Prieštaravimo ženklu tapo ir pirmieji krikščionys. Pirmasis yra šiandien minimas šv. Steponas. Apaštalų darbų knygoje rašoma: „Tuomet Dvylika sušaukė mokinių susirinkimą ir pareiškė: „Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų. Todėl, broliai, nusižiūrėkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai“ (Apd 6, 2–4). Šis pasiūlymas visiems patiko, ir jie išrinko Steponą („vyrą, kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios“) bei kitus šešis vyrus. Tad Steponas priklausė pirmajai Jeruzalės bendruomenei. Jis savo misiją vykdė pavyzdingai: artimo meilės ir Dievo žodžio tarnyste, kurios rezultatas buvo gausūs atsivertimai į tikėjimą. Tačiau tai siutino judėjus, kurie vieną dieną pritykoję sučiupo jį ir nusivedė į aukščiausiojo teismo tarybą. Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: „Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą. Antai mes esame girdėję jį sakant, kad Jėzus Nazarietis išgriausiąs šią vietą ir pakeisiąs Mozės duotus mums nuostatus“ (Apd 6, 12b–14).

Taip ginčijęsi su juo „jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo (Apd. 6, 10). O tada „jie baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis... Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ (Apd 7, 54. 59).

Galėtume klausti, iš kur ateina toji neapykanta, jei žmogus skelbia meilę Dievui ir artimui? Ar tai nėra geriausia žmonijos sugyvenimo kartu versija? Kartą Jėzų kalboje sugauti norėję fariziejai ir erodininkai vertė jį atsakyti į klausimą: mokėti ciesoriui mokesčiui ar ne? Tai buvo veidmainystė, nes visi atsakymo variantai buvo pinklės. O tada Jėzus tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriai, o kas Dievo – Dievui“ (Mk 12, 17). Skamba paprastai. Tačiau tai revoliucinis atsakas žmonijos istorijai. Čia priminta, kad ne tik ciesorius, bet ir Dievas yra autoritetas. Visos valdžios, kurios mano turinčios paskutinį žodį, privalo prisiminti, kad yra ir Dievo valdžia. Šalia pagarbos ciesoriui privalo būti ir pagarba Dievui. Ir jei pasaulio valdžia nori būti viršesnė, reikia prisiminti apaštalo Petro žodžius: „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“ (Apd 5, 29). Tai nepatinka nei vienai valdžiai, kuri atsisako pripažinti Dievo tiesos autoritetą.

Pirmųjų kankinių liudijimas padėjo pamatus Vakarų pasaulio demokratijoms. Jei šalia ciesoriaus valdžios yra ir kita valdžia, vadinasi, ciesorius turi padaryti erdvės egzistuoti kitam visuomenės dariniui, kuris nuo jo valdžios tiesiogiai nepriklauso. Pradžioje tai buvo Bažnyčia, kurios laisvas koegzistavimas su imperatoriaus valdžia pareikalavo kankinių kraujo. Galiausiai Bažnyčios iškovota laisvės erdvė padėjo pamatus ir demokratinės visuomenės sektoriui, kurį mes šiandien vadiname nevyriausybinėmis organizacijomis. Be jų egzistavimo nebūtų laisvos visuomenės. Tai tapo įmanoma dėl tokių drąsių žmonių, kaip šiandien minimo šv. Stepono, kuris nepabūgęs gąsdinimų paliudijo tikėjimo ir sąžinės laisvės svarbą.

Viešas krikščionių tikėjimo išpažinimas visada buvo „prieštaravimo ženklu“. Ypač tai ryškiai matėsi pasipriešinime XX a. totalitariniams režimams. Tai matėme ir mūsų tautos kovoje už laisvę bei nepriklausomybę, kurios atkūrimo 30 jubiliejų šiemet švenčiame. Kauno arkivyskupijoje yra pradėtos Dievo tarnaičių Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos. Šios didvyrės ir tikėjimo bei sąžinės laisvės kankinės savo gyvenimu ir kančia paliudijo, kad pirmųjų Bažnyčios kankinių dvasia ir toliau gyvena žmonijos istorijoje ir mūsų tautos brolių ir seserų širdyse.

Šią kovą už laisvę liudija ir ši paminklinė Kristaus Prisikėlimo Bažnyčia. Jos statymas buvo sumanytas, kad primintų pačią brangiausią tautos dovaną – laisvę. 1926 m. Kauno arkivyskupo J. Skvirecko iniciatyva Rotušės aikštėje buvo sukviestas visų visuomenės sluoksnių atstovų susirinkimas. Čia kan. Juozas Tumas-Vaižgantas kalbėjo: „Tautai reikalingas toks paminklas, kuris visam meno sričių pilnybe atstovautų tautos dėkingumą Dievui už Nepriklausomybės atgavimą.“ Buvo nuspręsta, jog tikslingiausia pastatyti bažnyčią, kuri bus visos tautos, ją vienys, jungs kovoje už didžiuosius idealus.

Tautos Prisikėlimo šventovės statyba prasidėjo 1934 m. vasarą. Bažnyčios pamatus pašventino arkivyskupas Juozapas Skvireckas su Lietuvos prezidentu Antanu Smetona. Buvo įmūrytas stambus kubo formos akmuo, atgabentas iš Palestinos Alyvų kalno. Prezidentas A. Smetona tą kartą kalbėjo: „Prisikėlimo bažnyčia – mūsų tautos laisvės paminklas. Jis ženklina Kryžiaus kelius, kuriais teko eiti tautai ir Bažnyčiai. Lietuvių priespaudos ir nelaisvės neregėjusi jaunoji karta teatsimena, jog laisvėje augti – tai nuolat budėti jos sargyboje.“ O tuo metu paskirto bažnyčios statytojo kan. Felikso Kapočiaus žodžiai tapo pranašiški: „Mūsų statomas paminklas bus nuolatinis pergalės ženklas, skelbiantis, jog tiesa nugali blogį. Prisikėlimo bažnyčia bus patriotizmo šaltinis ateinančioms kartoms, primins, jog reikia branginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, už ją pasiaukoti.“

Šešerius metus bažnyčios statyba ėjo į priekį. Tačiau prasidėjusi sovietų okupacija ją nutraukė. 1952 m. Josifo Stalino potvarkiu nebaigtoje įrengti bažnyčioje įsakyta įkurti radijo imtuvų gamyklą. Virš bokšto, nugriovus kryžių, buvo sumontuota radijo antena, o prie varpinės sumontuoti skydai skelbė: „Šlovė Tarybų Sąjungos Komunistų partijai.“ Atrodė, kad laisvės kova pralaimėta. O tada prasidėjo stebuklas. 1989 m. spalio 30 d. bažnyčia buvo sugrąžinta tikintiesiems. Šiandien bažnyčia žmonių, valstybės, Kauno ir kitų savivaldybių bei įvairių rėmėjų dėka yra atstatyta. Jos aukštas baltas bokštas matomas iš bet kurios Kauno miesto pusės.

Brangieji, Evangelijoje nuskambėję Jėzaus žodžiai ir šiandien mus nuteikia drąsai liudyti tikėjimą ir laisvę. „Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis“ (Mt 10, 19–20). Štai dėl ko visais laikais, tad ir šiandien, Bažnyčia semiasi drąsos kalbėti žodžius, kuriuos jai patikėjo Jėzus Kristus. Lietuvos vyskupai neseniai rašė savo laiške „Kalėdų belaukiant“, jog Bažnyčia „jaučia pareigą ir atsakomybę tarti žodį svarbiais moraliniais klausimais ir viliasi, kad tokiu būdu tvirtina demokratinės visuomenės pagrindus bei prisideda prie meilės civilizacijos kūrimo. Ji tiki, kad toliau tęsia žmonijos istorijoje Kalėdų įvykio įkūnijimą šiandienos žmonių širdyse ir kultūroje. Ji meldžia, kad Dievas, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16), ir toliau globotų šiandienos žmones, dovanodamas jiems drąsą kurti bendrystę, neblėstančią viltį gyventi ir džiaugsmą tarnauti vieni kitiems“.

Tokia nuotaika galime įveikti ir šiuo metu mus ištikusios pandemijos sunkumus. Su tokiu nusiteikimu esame kviečiami pasitikti Naujuosius 2021 metus, kuriuos popiežius Pranciškus paskelbė Šv. Juozapo metais. Todėl pasitikdami juos ypač prašome šv. Juozapo, Šventosios Šeimos globėjo, užtarimo ir palydėjimo! AMEN.