Prieš 150 metų, 1873-iųjų rugsėjo 18 dieną, Pasvalio rajono Pumpėnų parapijoje gimęs Juozapas Jonas Skvireckas lietuvių tautos istorijoje pirmiausia įrašytas kaip šimtmečius lauktas pirmasis viso Šventojo Rašto vertėjas ir 1926 m. balandžio 4 d. Pijaus XI apaštaline konstitucija Lituanorum gente įkurtos Lietuvos bažnytinės provincijos pirmasis Kauno arkivyskupas ir metropolitas. Popiežius Pijus XI, aukštai įvertinęs arkivyskupo J. Skvirecko pastangas verčiant Šventąjį Raštą, suteikė jo asmenį išaukštinančius titulus: Soli Pontifitio Adsistens (asistuojantis Popiežiaus sostui), Suae Sanctitatis Praelatus Dometicus (Popiežiaus rūmų prelatas), Comes Romanus (Romos grafas).
--------
Rugsėjo 17 d., minint garbingo Bažnyčios autoriteto jubiliejų, Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinio buto-muziejaus istorinėje svetainėje, dalyvaujant kardinolui Sigitui Tamkevičiui SJ, monsinjorui Vytautui Grigaravičiui, kunigui Robertui Grigui, VDU atstovams ir katalikiškos visuomenės nariams, įvyko jauki atminimo valanda.
Žodį taręs kardinolas S. Tamkevičius papasakojo, jog pirmą kartą J. Skvirecko išverstą Šventąjį Raštą pamatė gimtosios Krikštonių parapijos klebono kunigo Jono Reitelaičio bibliotekoje. O 1955 m. jam įstojus į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kiekvienam klierikui po prieškariu išleistą Šventojo Rašto knygą padovanojo tuometinis dvasios tėvas ir prefektas kunigas (vėliau kardinolas) Vincentas Sladkevičius MIC. Šis būsimųjų kunigų pamilto dvasininko Vincento gestas tarytum pratęsė žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Palilionio kilniadvasį mostą.
Kai prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, kurio nuotrauka eksponuojama jubiliejiniam renginiui parengtoje parodoje, iš Peterburgo katalikų dvasinės akademijos sugrįžęs į Kauną, perėmė ką tik įkurtos Šv. Kazimiero draugijos vairą, įsipareigojo tarp svarbiausių lietuviškų raštų išleisti J. Skvirecko Šventojo Rašto pirmuosius vertimus. Tuo laiku kaip tik buvo atgauta spaudos laisvė. Pirmąją lietuvišką spaustuvę Kaune įsteigė Saliamonas Banaitis. Spaudos darbą prižiūrėjo pats vertėjas prof. Skvireckas. 1906 m. praktiniam naudojimui iš spaudos išėjo seniai lauktas leidinys — ,,Evangelijos ir Apaštalų darbai“ su trumpais paaiškinimais. Naujasis leidinys, kaip rašė vysk. V. Padolskis, priimtas gana palankiai. Žemaičių vyskupo M. Valančiaus tikrasis įpėdinis vyskupas M. L. Paliulionis, tiesa, vertėjui nieko ypatingo nepasakė, tačiau faktas, kad pats savo lėšomis nupirko didesnį egzempliorių skaičių ir padalino seminarijos klierikams, buvo jau džiugus mostas ir aiškus ganytojo palaiminimas pirmajai į lietuvių kalbą verstai Dievo žodžio knygai. Kiti senesnieji autoritetai buvo kiek nepatenkinti naujoviška rašyba, bet nesiginčijo ir nepuolė, ypač po aiškaus šį leidinį aprobuojančio vyskupo mosto.
Paskutinis V tomas išėjo 1935 metais. Jis apėmė keturias Evangelijas ir Apaštalų darbus. Vertėjas, kaip yra pažymėjęs prel. Ladas Tulaba, galėjo didžiuotis šiuo milžinišku darbu, kuris jį padarė istoriniu asmeniu: „Dabar jis galėjo padėti plunksną ir sakyti, kaip jis buvo rašęs pradėdamas vertimo darbą: Feci quod potui, meliora faciant potentes – „Padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau“ (citatos vert. patikslintas). Bet jis dar nesijautė nei pasenęs, nei pavargęs, kad negalėtų toliau dirbti ir tobulinti savo atliktą darbą.“
Kai prel. L. Tulaba, kalbėdamasis su arkivyskupu Juozapu, pareiškė nusistebėjimą, kaip jis galėjo visą savo gyvenimą pašvęsti Šventajam Raštui, jis, kiek pagalvojęs, atsakė: „Nereikia nei stebėtis, nei tuo labiau man reikšti užuojautą, nes darbas prie Šv. Rašto buvo man tikroji laimė: jis teikė man tiek džiaugsmo ir pasitenkinimo, kiek visa kita nebūtų galėję man duoti.“ Prel. A. Dambrauskas-Jakštas, didžiai vertinęs J. Skvirecko Šventojo Rašto vertimą, Soter, 1933 m. nr. 1 rašė: „Katalikiškas viso Šventraščio lietuvių kalbon išvertimas savo svarba, galima sakyti, yra ne mažiau brandintas kaip visos Lietuvos pakrikštijimas. Tuo išvertimu padėtas tikras pamatas visai katalikiškai lietuvių literatūrai. Jis turės įtakos ir mūsų pasaulietiškajai raštijai. Taigi šio vertimo išleidimas yra dalykas pirmaeilis, sudarąs epochą.“ Tauta, pasak kunigo Stasio Ylos, nūnai galėjo didžiuotis turinti ištvermingąjį vyrą — Scribam velocem in Lege Domini, kurio buvo laukta šimtmečiais. A. Dambrauskas-Jakštas pagrįstai džiaugėsi, kad mūsų raštijoje ir tautoje atliktas epochinės reikšmės darbas. ,,Ko nepadarė M. Daukša, J. Giedraitis, M. Valančius ir A. Baranauskas, tą padarė pats vienas J. Skvireckas, nenuilstamai dirbdamas per ištisus 30 metų“ (Soter, 1934, nr. 1).
Muziejaus parengtoje parodoje eksponuojamos prieškario metais ir vėliau emigracijoje leistos J. Skvirecko verstos Šventojo Rašto knygos.
-------
Tarp parodoje eksponuojamų artefaktų minėjimo dalyvių ypatingo dėmesio sulaukė Kauno pirmojo arkivyskupo metropolito J. Skvirecko heraldinis herbas, jo naudoti antspaudai, asmeniniai daiktai, istorinius įvykius atspindinčios nuotraukos, pvz., 1938 m. prezidento Antano Smetonos arkivyskupui metropolitui duodama priesaika.
Arkivyskupas J. Skvireckas ne tik valdė savo vyskupiją, bet ir vadovavo visai Lietuvos bažnytinei provincijai, pirmininkavo vyskupų konferencijoms. Pirmiausia metropolitas susirūpino teisiškai įforminti Bažnyčios ir valstybės santykius bei šalinti kliūtis konkordatui tarp Lietuvos vyriausybės ir Apaštalų Sosto pasirašyti. 1927 m. pabaigoje konkordatas buvo pasirašytas, tačiau arkivyskupui neteko pamiršti derybų su pasaulietine valdžia įgūdžių. Jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje tautininkų valdžios ir Bažnyčios santykiai buvo įtempti. 1931 m. birželio 5 d. iš Lietuvos buvo išprašytas Apaštalų Sosto nuncijus arkivyskupas R. Bartaloni. Santykiai dar labiau paaštrėjo vyriausybei pradėjus varžyti katalikų organizacijų, ypač ateitininkų, veiklą. Tik dėl arkivyskupo J. Skvirecko santūrumo ir takto pavyko išsaugoti konkordatą. Arkivyskupas J. Skvireckas ir Vilkaviškio vyskupas A. Karosas laikėsi nuosaikesnės laikysenos. Baiminosi, kad konflikto su valdžia didinimas gali destabilizuoti padėtį, o tuo gali pasinaudoti Maskvos finansuojami vietos komunistai.
1934 m. vasario 20–22 d. arkivyskupas J. Skvireckas sušaukė arkivyskupijos pirmąjį sinodą. Taip pat numatė ir vadovavo parengiamiesiems darbams sušaukti Lietuvos bažnytinės provincijos sinodą. 1934 m. birželio 30– liepos 1 d. Kaune įvyko pirmasis tautinis Eucharistinis kongresas; jo metu lietuvių tauta buvo iškilmingai paaukota Švč. Jėzaus Širdžiai. Kitas arkivyskupo rūpestis – seminarijų tinklo sutvarkymas bei lietuvių kolegijai įkurti Romoje galimybių paieška. Be to, jis rasdavo laiko veikliai rūpintis kasdieniais reikalais: naujų arkivyskupijos kurijos rūmų bei papildomų seminarijos patalpų statyba, Kauno arkikatedros remontu, savo įsigyto ūkio Linkuvėlėje, kurį jis paskyrė būsimiems arkivyskupijos ganytojams, tvarkymu. 1938 m. arkivyskupo J. Skvirecko iniciatyva buvo pradėtas rengti Šiluvos, kaip svarbiausio dvasinio centro, pertvarkymo projektas. Siekdamas turėti ir aukštos religinės kultūros pasauliečių, 1939 m. sušaukė posėdį Religinės kultūros institutui steigti. Rėmė katalikų veiklą, prisidėdamas prie organizacijų steigimo, aukodamas stambesnių sumų, patardamas ir užtardamas, tačiau mėgo likti nežinomas… Laikėsi tvarkos, procedūros, gerai vesdavo posėdžius. Turėjo ir jėgos, pasak M. Vaitkaus, ,,ramiai, tyliai, tiesiog nepastebimu būdu uždėti savo valią“. O popiežiaus Pijaus XI jam suteikti titulai, pasak prel. L. Tulabos, visiškai atitiko kilnią jo laikyseną, vidinę dvasios kultūrą. Arkivyskupas mėgo nuošalumą. Vengė gyvenimo triukšmo. Žavėjosi gamta. Gėrėjosi meno kūriniais. Bet užvis labiausiai mėgo knygas, jomis apkrautą stalą, studijas…
-------
Ir 1940 m. sovietų, ir 1941 m. okupantų vokiečių atžvilgiu arkivyskupas metropolitas laikėsi oriai. Jam vadovaujant, ne tik buvo ginamos Bažnyčios teisės, bet ir visokeriopai remiami okupacinės valdžios terorizuojami žydai. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis jis su vyskupu Vincentu Brizgiu pasirašė raštą Kauno karo komendantui, protestuodamas dėl okupantų savivalės pilnateisių Lietuvos piliečių žydų atžvilgiu. 1943 m. pradžioje vokiečiams pradėjus lietuviškojo SS legiono formavimo kampaniją, arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas atsisakė rašyti pastoracinį laišką, kuriame vyrai būtų raginami į jį stoti. Šiuo reikalu jį aplankiusiam SD ir saugumo policijos vadui Lietuvoje pulk. Jėgeriui arkivyskupas pareiškė: „Mobilizacija nėra Bažnyčios reikalas. Yra bolševikų armija ir yra bolševizmo dvasia. Jūsų reikalas yra sumušti bolševikų armiją, o mūsų reikalas – sumušti bolševizmo dvasią. Tai mes stengėmės ir stengsimės daryti, tik pasaulinė valdžia tegul mums to nekliudo.“
Karo audrų nublokštas į Austriją, pastovesnį prieglobstį jis susirado Zamso Gailestingųjų seserų vienuolyne, netoli Insbruko. Čia jis turėjo galimybę visą laiką skirti Šventajam Raštui, nes nutarė paruošti naują lietuviško vertimo laidą. 1949 m., minint 50 metų kunigystės ir 30 metų vyskupystės sukaktį, LUX leidykla Vokietijoje išleido naujos laidos IV tomą: ,,Apaštalų laiškus“ ir ,,Apokalipsę“, taip pat naują ,,Psalmyną“. Rengiant naujas vertimo laidas, talkino vyskupas V. Padolskis ir prelatas L. Tulaba. 1955 m. ir 1958 m. išėjo vertėjo pataisyti Naujojo ir Senojo Testamento leidimai.
1945 m. spalio 13 d. arkivyskupas J. Skvireckas buvo priimtas popiežiaus Pijaus XII audiencijoje. Po to kalbėdamasis Valstybės sekretoriate su mons. D. Tardini, iškėlė lietuvių kolegijos Romoje steigimo klausimą, pažadėjo šiam reikalui pavesti Šveicarijos banke turimą 19 tūkst. dolerių indėlį. Domėjosi kolegijos kūrimosi eiga, ieškojo rėmėjų, laiškuose prel. L. Tulabai patarinėjo, kaip geriau tvarkyti įvairius reikalus. 1951 m., minint Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo 25-ąsias metines, Romoje, Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos koplyčioje, dalyvaujant visiems išeivijoje esantiems vyskupams bei Lietuvos diplomatiniams atstovams Stasiui Lozoraičiui ir Stasiui Girdvainiui, arkivyskupas J. Skvireckas iškilmingai atliko pavergtos Lietuvos paaukojimą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. 1953 m., švęsdamas savo gyvenimo 80 metų amžiaus sukaktį, paskelbė ilgą ganytojiškąjį laišką lietuviams katalikams, išsisklaidžiusiems visame pasaulyje. 1955 m. kovo 10 d. parašė paskutinį savo ganytojiškąjį laišką apie Dievo Motinos Marijos gerbimą. Po Stalino mirties atsiradus šiokioms tokioms galimybėms megzti ryšius su Bažnyčia okupuotoje Lietuvoje, arkivyskupas J. Skvireckas turėjo progą, nors ir epizodiškai, bet tiesiogiai vykdyti Kauno arkivyskupo metropolito pareigas. Sovietų valdžia 1958 m. leido tuometiniam Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojui kanauninkui Juozapui Stankevičiui papildyti Kauno arkivyskupijos kapitulą. Čikagoje leidžiamam ,,Draugo“ laikraščiui duodamas interviu kalbėjo, kad Tyrolio kalnuose tyras oras sveikatą palaiko, tačiau dvasiškai jaučiasi tremtinys: ,,Toli nuo tėvynės, nuo savo dieceziečių, toli nuo Kauno, nuo savo senutės katedros... Mano mintys, nežinau, ar kurią dieną jų nepasiekia... Jos klajoja po Lietuvą ir suspaudžia širdį įsivaizduojant kryžiuojamos tėvynės kančias.“ 1959 m. gruodžio 3 d. arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas iškeliavo amžinybėn ir buvo palaidotas Zamso vienuolyno koplyčioje.
-------
Šiemet sukanka 25-eri metai, kai 1998 m. lapkritį istorinės asmenybės palaikai sugrįžo į Kauno arkikatedros kriptą šalia vyskupų M. Valančiaus, M. L. Palilionio, F.G. Cirtauto, mons. L. Faiduti sarkofagų. Apie to meto iškilmingą arkivyskupo J. Skvirecko palaikų perlaidojimą ir tai progai skirtą konferenciją plačiai susirinkusiems papasakojo arkikatedros klebonas mons. V. Grigaravičius.
Pargabenti arkivyskupo J. J. Skvirecko palaikų į Austriją lapkričio 24–25 d. buvo išvykusi Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ vadovaujama delegacija. Zamso Šv. Vincento seserų vienuolyno bažnyčioje buvo aukojamos gedulinės šv. Mišios, kurias koncelebravo Insbruko vyskupas Aloisas Kothgasseris, Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius, keli Lietuvos ir Austrijos kunigai. Šv. Mišiose taip pat dalyvavo Lietuvos pasiuntinė Austrijoje Gintė Damušytė, Lietuvos delegacijos nariai. Šv. Mišių pabaigoje kreipdamasis į susirinkusiuosius, Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius dėkojo Austrijos vyriausybei, po karo „suteikusiai prieglobstį ne tik arkivyskupui J. J. Skvireckui, bet ir kitiems lietuviams“, taip pat Zamso Šv. Vincento seserims, „kurių namai 15 metų buvo Mortos ir Marijos namais tėvynės netekusiam arkivyskupui“.
1998 m. lapkričio 28 d. iškilmingas laidotuvių šv. Mišias Kauno arkikatedroje bazilikoje koncelebravo kardinolas Vincentas Sladkevičius, apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Erwinas Josephas Enderis, Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Insbruko (Austrija) vyskupas Aloiass Kothgasseris, Elko (Lenkija) vyskupas Wojciechas Ziemba, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis MIC, Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas, Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, Vilniaus vyskupas augziliaras Jonas Boruta SJ, Kauno arkivyskupo augziliarai Vladislovas Michelevičius ir Rimantas Norvila, prelatai iš Romos Ladas Tulaba ir Antanas Jonušas, kiti kunigai. Perlaidojimo ceremonijoje taip pat dalyvavo Seimo ir Vyriausybės, Kauno miesto ir apskrities, aukštųjų mokyklų, kitų organizacijų atstovai.
Irena Petraitienė
