Nuotraukos – Manto Zinkevičiaus
Žiburys ant kalno
Brangios seserys benediktinės, brangūs broliai ir seserys, susirinkę dėkoti Dievui už 400 metų benediktinių vienuolyno gyvavimo jubiliejų Kaune ir Lietuvoje
Šiandien prisimename didžią malonę, kurią mums dovanojo Gerasis Viešpats. Jau keturi šimtmečiai Kauno mieste ir mūsų brangiame krašte į Dangaus Kūrėją kyla seserų benediktinių malda, o nuoširdus jų gyvenimo liudijimas kviečia žmones atsigręžti į Dievą. Kai bajoras maršalka Andriejus Skorulskis 1624 m. lapkričio 28 d. pasirašė pagrindinį vienuolyno fundacijos dokumentą, jis negalėjo įsivaizduoti, kokie laikai, kokie išbandymai ir koks slėpiningas Dievo vedimas lydės seserų benediktinių bendruomenę į šią dieną, po 400 metų, kai Bažnyčia mini Šv. apaštalo Andriejaus šventę. Šia proga šiandienos Evangelijoje vėl nuskambėjo Jėzaus žodžiai, pasakyti Galilėjos žvejams Simonui Petrui ir jo broliui Andriejui: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4, 19). Jie primena ne tik artimiausius Jėzaus mokinius, bet ir visus tuos, kurie pasitikėję Jėzaus žodžiais „paliko tinklus ir nuėjo su juo“ (Mt 4, 20).
Toks buvo šventasis Benediktas, jaunuolis iš Nursijos, gimęs 480 m. kilmingoje šeimoje. Pradžioje studijavęs Romoje, vėliau susižavi Jėzaus kvietimu viską palikti ir sekti Mokytoją iš Galilėjos. Jis keletą metų gyveno Subiako uoloje besimelsdamas ir ieškodamas Dievo. Žmonės, matydami šį maldoje panirusį jaunuolį, stebėjosi jo ryžtu, o paskui aplink jį pradėjo burtis mokinių bendruomenė. Ją vienijo meilės Viešpačiui ilgesys ir troškimas gyventi evangeliniais patarimais, kurių mokė Jėzus. Šias karštas širdis sujungė garsioji Šv. Benedikto Regula, bendro gyvenimo taisyklių rinkinys, kurio esmė yra trys vienuoliškojo gyvenimo principai: paklusnumas, darbas ir malda. Šūkis Ora et labora – „Dirbk ir melskis“ – tapo benediktiniškojo gyvenimo moto. Per šias bendruomenes, netrukus pasklidusias visoje Europoje, pradėjo skleistis nuostabūs dalykai. Nuošaliose vietose įsikūrę benediktinų vienuolynai vėliau tapo naujai besikuriančių Europos miestų centrais su katedromis ir aikštėmis, kurias juosė pirklių, amatininkų ir miestelėnų namai. Vienuolynų dėka plėtojosi mokslas, architektūra, menai, tarptautinė teisė, ligoninės, mokyklos ir laisvosios rinkos idėja. Benediktinų vienuolynai Europoje, o vėliau ir pasaulyje tapo tvarkos, pastovumo ir ramybės oazėmis. Vien tik pažvelgus į gimtųjų benediktinų namų Italijoje – Montekasino vienuolyno – istoriją, galima teikti, kad Viešpats parinko šias vietas kaip ramybės uostus pasaulyje besiblaškant negandų audroms. Montekasinas 589 m. buvo apsuptas lombardų, 884 m. sugriautas saracėnų, 1349 m. ištaškytas žemės drebėjimo, 1799 m. sudegintas prancūzų armijos ir subombarduotas 1944 m. per Antrąjį pasaulinį karą. O visgi jis ir toliau stovi, kaip miestas, pastatytas ant kalno, kaip žiburys, įstatytas žibintuve.
Atrodo, kad panaši misija teko ir seserų benediktinių vienuolynui bei Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčiai Kaune. Vienuolynas įkurtas ant aukštos Nemuno pakrantės, kalno, nuo kurio tarsi žiburys švietė miestui per visas Lietuvos istorijos audras. Tik seserims įsikūrus, 1655 m. rugpjūčio 18 d. Rusijos kariuomenė okupavo Kauną. XVII a. vidurio Lenkijos–Lietuvos valstybės karas su Maskva buvo vienas baisiausių LDK istorijoje. Šalia kariuomenės niokojimų dar prisidėjo maro epidemija ir badmetis. Nors ir labai mažai žinių liko iš to laiko, yra žinoma, kad seserys ir toliau tęsė gyvavimo tradiciją. Kitas smūgis buvo suduotas bendruomenei, kai 1864 m. išeina caro valdžios įsakymas nebeleisti priimti naujokių. Tad vienuolynas buvo paliktas išmirti. Ištverdamos sunkumus, seserys bandė nuslėpti nuo caro valdžios tikrąjį vienuolių skaičių. Jos atlaikė caro režimo išbandymus ir padėjo visai tautai pasitikti Aušros varpo gaudesį.
1905 m. Benediktinių vienuolyne vėl buvo atidaromas noviciatas, į bendruomenę įsilieja jaunos seserys, vienuolynas pradeda naują savo klestėjimo laikotarpį. Dievo Apvaizda čia atlydėjo mūsų tautos ir Bažnyčios švyturius.
1926 m. atnaujinti vienuolinį gyvenimą bei jį pritaikyti modernaus gyvenimo sąlygoms seserims padėjo palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Dvasinį vienuolyno būvį sustiprino palaimintasis vyskupas kankinys Teofilius Matulionis, kuris 1936–1943 m. buvo ir šios bendruomenės kapelionas. Švenčiant Lietuvos 550 metų Krikšto Jubiliejų ir minint Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 20-metį, 1938 m. Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje palaimintasis Teofilius pradėjo tuo metu Lietuvoje dar labai naują nuolatinę Švč. Sakramento adoracijos tradiciją. Šiai sukakčiai pažymėti minėtos bažnyčios šventoriuje vyskupas Teofilius Matulionis tada palaimino kryžių, čia stovintį ir šiandien.
Šis kryžius tapo ženklu bendruomenei, kuri netrukus kryžiaus išbandymą patyrė atslinkus sovietų okupacijai. Tarpukario metų pakilimą ir atsinaujinimo entuziazmą, kuris pasireiškė ir didžiausiu pašaukimų skaičiumi, ir bendruomenės išplitimu Lietuvoje, sustabdė sovietų represijos. 1948 m. seserims buvo liepta išsikraustyti per 24 val., o bažnyčia uždaryta, tad benediktinės išsibarstė po visą kraštą. Vis dėlto malda Viešpačiui ir toliau kilo į Dangų. Pasitikėdamos Psalmės žodžiais: „Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk juo, ir jis veiks“ (Ps 37, 5), seserys benediktinės neprarado ištikimybės vienuoliškajai tradicijai: vyko įvilktuvės, buvo duodami įžadai, seserys kartu melsdavosi taip išlaikydamos, kiek tuometinės istorinės sąlygos leido, benediktiniškąjį gyvenimo būdą. Pogrindžio sąlygomis gyvenančios seserys sugebėjo nešti Kristaus žinią ten, kur gyveno ir dirbo. Jos pogrindyje tikėjimo mokė vaikus ir jaunuolius, dirbo darželiuose, mokyklose ir ligoninėse.
Kai 1992 m. kovo 25 d. buvo atšventinta bažnyčia, seserys sugrįžo į vienuolyną, atkurdamos bendro gyvenimo ir maldos tradiciją. Tai, kas buvo išbarstyta per istorijos audras, vėl buvo surinkta.
Didžiausia Dievo dovana yra tai, kad nežiūrint įvairių istorinių negandų ir išbandymų seserų benediktinių veikla per tuos 400 metų Lietuvoje nenutrūko. Tai vienas gražiausių pavyzdžių, kai šitaip seniai įkurta bendruomenė gyvuoja toliau ir dovanoja savo prieglobstį visiems, kurie atvyksta čia atrasti Dievo artumos. Seserys kviečia į maldos bendrystę, tikėjimo atradimo džiaugsmą, nuliūdusiems teikia paguodą, pagelbėja nelaimių ištiktiesiems. Trys bendruomenės seserys, kaip ir jų kapelionas arkivyskupas Teofilius, po mirties buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais už žydų gelbėjimą nacių okupacijos metais.
Seserų benediktinių bendruomenė yra labai svarbi Bažnyčios Lietuvoje gyvenime: kiekvieną dieną iš Šv. Mikalojaus bažnyčios yra transliuojama malda per „Marijos radiją“; vyksta Švč. Sakramento adoracija, primenanti arkivyskupo Teofiliaus iniciatyvą, seserys veikia labai svarbiose Kauno arkivyskupijos ir visos Lietuvos pastoracinėse iniciatyvose. Jos koordinuoja Alfa kursą, klinikinę pastoraciją, dėsto Lietuvos ir užsienio universitetuose, moko mokyklose ir darželiuose. Jos tikrosios šių laikų misionierės, buriančios žmones į maldos grupes, kaip štai „Teofilių bendruomenė“, sėkmingai veda katechezes Pirmosios komunijos vaikams bei jaunuoliams, besirengiantiems Sutvirtinimo sakramentui. Seserų iniciatyva yra restauruojamas vienuolynas, vienas iš seniausių architektūros ansamblių Kaune. Jos yra ištikimos benediktiniškojo paveldo saugotojos, būdamos viena iš seniausių vienuolijų Lietuvoje.
Galime drąsiai tarti – Kauno benediktinių vienuolynas yra šviečiantis žiburys ant kalno. Jis liudija apie benediktinių ištikimybę bei įsipareigojimą Dievui, Bažnyčiai ir Tėvynei. Jų gyvenimo būdas, grįstas Šv. Benedikto regula, išlieka įkvėpimu visiems tikintiesiems Lietuvoje. Teužtaria Jus šventieji apaštalai, kurie žvelgia į Jūsų bendruomenę iš Šv. Mikalojaus bažnyčioje paslėptõs, o dabar netikėtai atrastõs garsiojo dailininko Liudo Truikio dróbės! Dėkojame Gerajam Viešpačiui už mūsų tautai dovanotą seserų benediktinių 400 metų gyvavimo istoriją! Per ją mūsų krašte pildosi Jėzaus žodžiai: „Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose“ (Mt 5, 14–15).
