Nuotrauka – Tomo Jundulo
Vienybės pagrindas
Labai gražus palinkėjimas skamba mūsų valstybės himne – „Tautiškoje giesmėje“: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“ Kovo 11-oji mums primena sužydėjusios vienybės galią, kuri ypač iš šiandienos perspektyvos mums atsiskleidžia kaip stebuklas. Nedidelės tautos ryžtas, vienybė ir stovėjimas kartu, vardan Lietuvos, padovanojo mums laisvės gyvenimą – Vakarų pasaulio tautų esminį bruožą.
Šiemet, kai švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-ąsias metines, labai svarbu prisiminti, kokią reikšmę ši vienybė turi žmogui ir visam kraštui. O tada dar svarbu paklausti – koks gi svarbiausias vienybės pagrindas, kas vienybę remia, iš kur ji atsiranda ir kas ją palaiko? Nors 1918 m. Vasario 16-osios ir vėliau 1990 m. Kovo 11-osios Aktų signatarai buvo skirtingų požiūrių dėl krašto valdymo, tačiau jų apsisprendimas dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atkūrimo buvo vieningas.
Šiuo metu Vakarų pasaulio šalis yra ištikęs nerimas, kaip toliau išlaikyti tuos tradicinius vienybės pagrindus, kurie, atrodė, jau ilgus dešimtmečius nebuvo kvestionuojami. Vėl kyla klausimas: kas tos svarbiausios mus vienijančios vertybės, kas sieja kolektyvinius Vakarus? Į dienos šviesą kyla svarstymas: ar vertybės yra tik susitarimo reikalas, ar jų prigimtis gilesnė, nei tik susitarimas, kad jų laikomės? Ar tai verta ginti net gyvybės kaina?
Evangelijose randame spalvingą Jėzaus palyginimą apie namą, pastatytą ant smėlio ir ant uolos. Pastatytas ant smėlio, namas sugriūna, prapliupus lietui, patvinus upei ir pakilus vėjui, tėškusiam į jį. Namui, kuris stovi ant uolos, šios negandos nebaisios – jis lieka nesugriautas. Šio pasakojimo epilogas – kad žmogus turi būti protingas, žiūrėti, ant kokio pagrindo stovi jo gyvenimo namas. Kas yra ši uola, vėl turi galvoti ir Lietuva, ir Europà, ir Amerika. O kad upės jau yra patvinusios, rodo šių dienų pasaulio įvykiai. Šią dieną ypač svarbi ir mūsų malda už Ukrainą.
Popiežius Benediktas XVI per savo apaštališkąją kelionę Jungtinėse Amerikos Valstijose, Baltuosiuose rūmuose (2008 m. balandžio 16 d.) susitikęs su tuometiniu JAV prezidentu George’u W. Bushu, sakė: „Amerikos tėvai kūrėjai laikė savaime suprantamu, kad tam tikros tiesos kyla ne iš žmonių susitarimo, bet iš Kūrėjo. Šios tiesos ir šiandien turi būti laisvės ir demokratijos pagrindas, nes tik remiantis jomis galima užtikrinti tikrą žmogaus orumą ir bendrąjį gėrį.“
Vėliau (2008 m. balandžio 18 d.) kalbėdamas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Benediktas XVI pabrėžė: „Žmogaus teisių prigimtinė vertė grindžiama ne vien tarptautinių susitarimų ar valstybių pripažinimu, bet pačia žmogaus prigimtimi ir transcendentine kilme. Tai leidžia joms išlikti visuotinėms, objektyvioms ir neliečiamoms. Teisių atskyrimas nuo šio pamatinio pagrindo reiškia jų trapumą ir lengvą manipuliavimą. Tai ypač svarbu sprendžiant pasaulines problemas, nes be moralinio pagrindo teisingumas tampa priklausomas nuo kintančių politinių ar ekonominių interesų.“
Krikščioniškoji pasaulėžiūra remiasi argumentu, kad svarbiausias vienybės pagrindas tarp žmonių ir pasaulio tautų slypi dieviškoje žmogaus orumo kilmėje. Tik šiuo požiūriu remiantis galima užtikrinti taiką, teisingumą ir solidarumą tarp tautų. Jei žmogaus ir tarptautinės teisės bus atskirtos nuo transcendencijos, Dievo kaip tiesos šaltinio, jos gali tapti reliatyvios ir prarasti savo tikrąją vertę.
Šiandien, kai švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-ąsias metines, mums svarbu prisiminti, kas vedė link 1990 m. Kovo 11-osios. Tai nuostabi tautos vienybė pasipriešinant sovietiniam režimui, kuris nepaisė tikrojo žmogaus orumo pagrindo. Ištrynus transcendentinį žvilgsnį į tikrovę, tapo pateisinama atimti žmogaus orumą ir pavergti visą tautą okupacinei valiai. Ne veltui ši santvarka buvo paremta ateizmo ideologija, neigiančia žmogaus Kūrėją. Bažnyčia čia suvaidino lemiamą vaidmenį, primindama dieviškąją žmogaus kilmę, Dievo reikšmę tautos vienybei. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeriuose buvo fiksuojami žmogaus teisių pažeidimai. Žmonės slapta ir atvirai vyko į atlaidų šventes krašto šventovėse, disidentai rizikavo platindami spausdintą tiesos žodį, kilo pasipriešinimo ryžtas žmonių širdyse. Taip buvo dedamas pagrindas Sąjūdžiui, padovanojusiam mūsų Tėvynei Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Mūsų tautoje išsipildė Jėzaus žodžiai, pasakyti Evangelijoje pagal Joną: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).
Jėzus ragina savo mokinius melstis, į Dievą kreipiantis Tė́ve... (plg. Lk 11, 2). Nuo žodžio „tėvas“ yra kilęs ir žodis „Tėvynė“. Mes tikime, kad čia, šioje žemėje, gyvename neatsitiktinai. Čia esame pašaukti gyventi ne tik dėl mūsų žemiškųjų tėvų. Mes esame norėti Dangaus Tėvo ir pakviesti į gyvenimą šioje žemėje, šiame krašte. Čia esame pakviesti garbinti Jo šventąjį vardą ir dėti pastangas, kad Dievo Karalystė priartėtų. Čia triūsiame dėl kasdienės duonos ir meldžiame sau nuolankios širdies, kad galėtume pripažinti savo nuodėmes ir pajėgtume kitiems atleisti. Taigi ir pats kraštas turi transcendentinį pagrindą, ir jo gyvavimas priklauso nuo pagarbos Kūrėjui, norėjusiam, kad mūsų kraštas toks būtų. Nepaisyti šios tiesos reiškia iš žmonių atimti moralinę galią, krašto kultūrą, istoriją ir neigti savo Kūrėją.
Nerimą kelia Europoje įsivyravusi pasaulėžiūra, neigianti jos krikščioniškąją tapatybę. Labai liūdnas šios tendencijos ženklas buvo Europos Konstitucijos, vėliau tapusios Lisabonos sutartimi, krikščionybės vaidmens, kaip vienijančios Europą pasaulėžiūros, nepripažinimas. Tą kartą šv. Jonas Paulius II (2003 m. spalio 31 d.) kreipėsi į Europos politikus klausdamas: „Kaip galima atmesti Europos krikščioniškąją tapatybę? Kaip galima nematyti to didžiulio paveldo, kuris amžiais formavo Europos dvasią? Europos vienybė negali būti tik ekonominis ar administracinis projektas – ji turi būti grindžiama vertybėmis, kurios kyla iš jos istorijos, o krikščionybė yra pagrindinė jos dalis.“
Šiandien Lietuva daug ką gali pasakyti Europai. Ji žino, kada žydi vienybė ir kaip lengvai galima ją prarasti. Neseniai tokį vienybės stebuklą išgyveno lietuviai piligrimai, keliavę į Romą Jubiliejaus metų proga. Jie pripildė didžiąsias Romos bazilikas savo giesmių ir maldos, drauge pajusdami, kaip brangu išgyventi savo brolių ir seserų tautiečių bendrystę Dievo akivaizdoje. Tai nuostabi vienybės – mūsų bendro tikėjimo, europinės kultūros ir buvimo vakariečiais – patirtis. Kaip gera tai išgyventi vėl naujai, šiais Jubiliejaus metais, kurie mus kviečia tapti vilties piligrimais! Iš praeities semdamiesi stiprybės, mes dabar turime sėti viltį ir savo aplinkoje, mūsų Tėvynėje ir mūsų žemyne. O viltis neapgauna, kaip primena popiežius Pranciškus apaštalo Pauliaus žodžius Laiške, skirtame šiam ypatingam Jubiliejaus metui.
Tebūna įkvėptos mūsų širdys ir toliau vardan tos Lietuvos puoselėti vienybę, kuri prasideda žmogaus širdyje, vienybėje su savo Kūrėju!
+Kęstutis Kėvalas
Kauno arkivyskupas metropolitas
