Kęstučio Kėvalo homilija švenčiant Jubiliejų Romoje, Šv. PAULIAUS BAZILIKOJE už Miesto sienų (2025 03 02)
Nuotraukos – Linos Jovaišienės ir Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės
„Būkite pasveikinti piligrimai iš Lietuvos ir viso pasaulio, atvykę dėkoti Viešpačiui už dovaną pažinti Kristų, savo prisikėlimu dovanojantį nuostabią viltį, kuri peržengia mūsų gyvenimo ribas ir neša į amžinybę“, – sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas kovo 2-osios sekmadienio Eucharistijoje, kuriai vadovavo Šv. Pauliaus bazilikoje už Miesto sienų. Arkivyskupas šitaip džiaugsmingai pasveikino lietuvius piligrimus Romoje, kurie šiomis dienomis dalyvauja nacionalinėje piligrimystėje 2025 metų Jubiliejaus proga ir kovo 2-ąją antrojoje didžiojoje bazilikoje žengė per Šventąsias duris. Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas taip pat pasakė Eucharistijos homiliją (žr. tekstą toliau)
-----
Kristaus meilės ir vilties pavyzdys
Brangūs piligrimai, broliai ir seserys Kristuje,
šiandienos Dievo žodžio skaitiniai kviečia mus apmąstyti žodžių galią ir mūsų gyvenimo vaisius. Evangelijoje Jėzus primena, kad mūsų žodžiai ir darbai kyla iš to, kas yra mūsų širdyje: geras medis duoda gerus vaisius. Esame kviečiami savęs paklausti: kas slypi mano širdyje? Kokius žodžius tariu? Ar jie stiprina kitus, ar griauna?
Pasak Šventojo Rašto, žmogus yra vertinamas pagal gyvenimo vaisius. Visi galime gražiai pakalbėti, tačiau būsime vertinami ne pagal tai, kokią nuomonę turėjome, ką žadėjome, bet ką darėme. Kaip Jėzus sako: „Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 44). Čia glūdi ir mūsų tikėjimo matas. Bet kokį pamokymą turi lydėti asmeninis pavyzdys. Kas yra žmogaus širdyje, tas yra jo lūpose, tas atsispindi jo darbuose. Pasak Siracido knygos, „žmogui kalbant, atsiskleidžia jo ydos“ (Sir 27, 4). Žmogus negali kalbėti apie Dievą, jei jo širdyje Dievo nėra. Žmogus negali mylėti kito, jei nemyli Dievo.
Brangieji, kaip piligrimai atvykome į Romą, Jubiliejaus metais popiežiaus Pranciškaus pakviesti aplankyti Šventojo miesto. Ši piligrimystė skirta atgaivinti mūsų širdims. Šiai progai popiežius Pranciškus yra parašęs bulę – laišką, pavadintą „Viltis neapgauna“. Kalbėdamas apie dieviškąją vilties dorybę, popiežius kviečia prisiminti šventąjį Paulių, šio tautų apaštalo tikėjimo žodį. Pranciškus rašo: „Kiekvieno žmogaus širdyje glūdi viltis kaip gėrio troškimas ir lūkestis, net jei jis nežino, ką atneš rytojus… Tegul Jubiliejus visiems būna proga atgaivinti viltį. Dievo žodis padeda mums surasti tam pagrindą. Vadovaukimės tuo, ką apaštalas Paulius rašė Romos krikščionims. „Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. [...] O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 1–2. 5).“
Šiandien meldžiamės už mūsų Tėvynėje ir pasaulyje, įvairiausiuose žemės kampeliuose pasklidusius lietuvius ir esame kviečiami pamąstyti apie pačius svarbiausius mūsų gyvenimo ir tikėjimo dalykus, apie kuriuos mums kalbėjo apaštalas Paulius. Susirinkę šioje didingoje bazilikoje kviečiami prisiminti tą didį, neįtikėtino įkarščio žmogų, kuris susitiko Kristų ir buvo perkeistas.
Kalbėdamas su piligrimais, tiesiog jauti, kad Dvasia plevena mūsų tarpe. Nuostabus šeimos, bendruomenės, vienybės jausmas. Tai, ką apaštalas Paulius taip norėjo perduoti savo metaforomis, – kad Bažnyčia yra kūnas, kad visos dalys svarbios ir kad visi esame Dievo šeima, Jo tauta, kuri nešama į dangų, nes stovi kartu viltyje – Prisikėlimo viltyje. Šiandien skaitėme Laiško korintiečiams 15 skyrių apie Prisikėlimo viltį. Tai yra pagrindinė apaštalo Pauliaus pamokslavimo tema. Būkite ne tik geresni. Pirma – ar esate suvokę, kad Kristus yra gyvas, prisikėlęs ir laukia mūsų širdyje tariamo „taip“?
Paulius parodė nuostabų į Dievą atsivertusio žmogaus gyvenimo liudijimą. Kaip žinome, jis buvo veikęs priešingai. Bet vėliau sakė: aš sutikau prisikėlusį Kristų. Ta dovana skleidėsi per visą jo gyvenimą ir nuostabų vilties liudijimą. Kai Paulius kalba, sklinda karštis. Jo širdis degė – tai atpažįstame iš jo laiškų („bevelyčiau būti atskirtas nuo Kristaus, kad tik tie mano broliai ir seserys atsiverstų“). Kokia tai širdis! Ar mes ją turime, brangieji?! Atvykome į šį miestą užsidegti. Jubiliejaus metas yra proga. Mes pasitikime, kad mūsų širdis gali taip degti, kad mūsų liudijimas Tėvynei Lietuvai ir pasauliui būtų akivaizdus. Kitas nuostabus Pauliaus liudijimas – tvirtumas išbandymuose. Skęstantis, alkanas, prirakintas grandinėmis... Jis drąsina bendrakeleivius žodžiais: „Broliai, nenusiminkime. Mus išmes į kokią nors salą.“ Ar tokia viltis dega mūsų širdyse? Šis žmogus kalba, jog niekas negali mūsų atskirti nuo Kristaus meilės! (kursyvu išskirtas tekstas – papildymai homilijos sakymo metu – red. past.).
Gyvename pasaulyje, kuriame dažnai skleidžiama neviltis ir pesimizmas. Tačiau Kristus mus kviečia būti vilties žmonėmis, kaip šventasis Paulius. Apaštalo žodžiai, ypač šiandienos antrajame skaitinyje iš Pirmojo laiško korintiečiams, primena, kad net mirtis nebegali mūsų įveikti, nes per Kristų mes esame nugalėtojai. Mums esant čia, Šv. Pauliaus bazilikoje Romoje, vėl naujai nuskamba nepalaužiamos jo vilties žodžiai, prieš akis iškyla didingo jo gyvenimo misija.
Šv. Paulius – viena iškiliausių asmenybių krikščionybės istorijoje. Jis ne visada buvo Kristaus sekėjas – iš pradžių, dar vadinamas Sauliumi, persekiojo krikščionis, manydamas, kad tarnauja Dievui. Bet pakeliui į Damaską jis patyrė dramatišką susitikimą su prisikėlusiu Kristumi – tai pakeitė visą jo gyvenimą. Saulius tapo Pauliumi – Kristaus meilės ir vilties skelbėju.
Paulius ne kartą kentėjo – buvo įkalintas, plakamas, išgyveno laivo sudužimą, buvo atstumtas, bet niekada neprarado vilties. Jo laiškai kupini pasitikėjimo Kristaus pergale prieš nuodėmę ir mirtį. Šiandien girdime jo žodžius: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis? Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (1 Kor 15, 55. 57). Paulius suprato, kad joks skausmas, jokia kančia nėra paskutinis žodis, nes Kristus prisikėlė ir per Jį mes turime amžinojo gyvenimo viltį.
Popiežius Pranciškus dažnai pabrėžia apaštalo Pauliaus pavyzdį kaip vilties šaltinį. Jis primena, kad Paulius, nepaisydamas savo kančių ir išbandymų, išliko tvirtas tikėjimu ir vilties skelbimu. Pranciškus ragina mus sekti Pauliaus pavyzdžiu, ypač susidūrus su sunkumais, ir pasitikėti Dievo pažadais. Minėtoje Jubiliejaus metams skirtoje bulėje popiežius pastebi: „Šventasis Paulius yra labai realistiškas. Jis žino, kad gyvenimas susideda iš džiaugsmų ir skausmų, kad meilė išbandoma didėjant sunkumams, o viltis atrodo bežlunganti kančios akivaizdoje. Tačiau jis rašo: „Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį“ (Rom 5, 3–4). Apaštalui išbandymai ir kančia yra įprastos sąlygos tiems, kurie skelbia Evangeliją nesupratimo ir persekiojimų akivaizdoje (plg. 2 Kor 6, 3–10).“
Tai mums primena, kad krikščioniška viltis nėra tuščias optimizmas, bet tvirtas pasitikėjimas Dievo ištikimybe. Kad ir kaip tamsu būtų, Kristus jau laimėjo. Šią pergalę simbolizuoja Šv. Pauliaus bazilika Romoje. Ji yra tikėjimo ir vilties ženklas pasauliui. Tai viena svarbiausių Katalikų Bažnyčios šventovių, į kurią atvykti Viešpats mums, lietuviams, dovanojo malonę.
Paulius buvo nukirsdintas Romoje apie 67 m. po Kr., imperatoriaus Nerono valdymo laikais. Po jo mirties krikščionys ypač gerbė jo kapą, o IV a. imperatorius Konstantinas pastatė virš jo didžiąją baziliką. Viduramžiais bazilika buvo kelis kartus atnaujinama. Popiežiai, norėdami apsaugoti šventovę nuo barbarų antpuolių, pastatė aplink ją tvirtovės sienas, iš čia ir kilo pavadinimas „už Miesto sienų“. Viduramžiais benediktinai tapo oficialiais bazilikos globėjais ir ilgą laiką rūpinosi jos priežiūra. Jie čia įkūrė vienuolyną, kuris tapo svarbiu teologijos centru. XIX a., po didžiulio gaisro, popiežius Pijus IX inicijavo jos atstatymą, ir šiandien ji yra viena iš keturių didžiųjų Romos bazilikų. Ši bazilika yra vilties ir ištikimybės Dievui simbolis. Bazilikos viduje ypatingą įspūdį daro popiežių, pradedant šv. Petru ir baigiant dabartiniu Šventuoju Tėvu, portretai. Tai rodo Bažnyčios ištikimybę Evangelijai per amžius. Ši bazilika – tai ženklas, kad tikėjimas, pasitikėjimas Dievu ir viltis Jame niekada nežlunga.
Brangieji,
mes savo gyvenimu esame kviečiami kaip apaštalas Paulius tapti vilties liudytojais. Pirmiausia turime saugoti savo širdį, nes, pasak Jėzaus, „burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45). Apaštalas Paulius savo laiškuose kviečia krikščionis kalbėti tiesą, veikti su meile ir dovanoti padrąsinimą kitiems. Jo pavyzdžiu esame kviečiami išlaikyti viltį sunkumuose. Visi jų turime – patiriame ligų, finansinių problemų, šeimos sunkumų, abejonių. O šv. Paulius drąsina: „Mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą“ (1 Kor 15, 58). Ir galiausiai esame kviečiami tapti vilties misionieriais, kaip apaštalas Paulius, keliavęs į įvairiausius pasaulio kraštus ir skelbęs Evangeliją.
Tad mes, pasak popiežiaus Pranciškaus laiško: „Nuo šiol leiskimės patraukiami vilties, kad ji per mus pasklistų tiems, kurie jos trokšta. Tegul mūsų gyvenimas jiems byloja: „Pasitikėk Viešpačiu ir būk stiprus! Turėk drąsos ir pasitikėk Viešpačiu!“ (Ps 27, 14). Tegul vilties stiprybė pripildo mūsų dabartį, kai su pasitikėjimu laukiame sugrįžtant Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuriam šlovė ir garbė dabar ir ateinančiais amžiais.“ Amen.
+ Kęstutis Kėvalas
Kauno arkivyskupas metropolitas
-------
