Gruodžio 12 d., penktadienį, nuo ankstyvo ryto Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus 10 ir 11 klasių moksleiviai ir Kauno akademinės sielovados studentai sveikino Kauno klinikų Akių ligų klinikos pacientus ir darbuotojus jų globėjos Šv. Liucijos dienos proga, dovanodami pašventintą žvakutę.
Žvakutes šiai akcijai supakavo licėjaus 5 klasių kadetai ir Kauno klinikų Šv. Luko koplyčios savanoriai. Prie Akių ligų klinikos buvo padarytas žibintų takas ir skambėjo giesmės. Per nepilną valandą buvo išdalyta 200 šventintų žvakučių.
---
Šventoji Liucija buvo sicilietė, gimusi pasiturinčioje šeimoje Sirakūzų mieste ir patyrusi kankinystę Diokleciano persekiojimų metu. Apie ją žinoma nelabai daug, o jos kankinystės istorija apipinta legendomis.
Pasakojama, kad Liucija turėjusi labai gražias akis. Daugelis norėjo ją vesti, tačiau motina Eutichija sužadėjo ją su kilmingu jaunu pagonimi. Tačiau Liucija pradžioje atidėliojo santuoką, o vėliau atsisakė tekėti. Kai motina stebuklingai išgijo prie šv. Agotos kapo, Liucija jai pasakė apie savo įžadus ir gavo motinos sutikimą jų laikytis bei paskirti savo kraitį vargšams.
Liucijos kankinystės istorijoje rašoma, kad mergelę tardęs teisėjas norėjo pasiųsti ją į viešnamį, – tada ji nebūtų galėjusi sakyti, kad jos kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė, – bet niekas negalėjo jos pajudinti iš vietos, net pakinkyti jaučiai. Tada budeliai apdėjo ją aliejuje bei dervoje išmirkytais žabų ryšuliais ir juos padegė. Liucija meldėsi, kad ugnis jos nedegintų, ir sakė: „Tikintiems Kristų parodysiu kančios dorybę, o netikintiems atversiu puikybės užtemdytas akis.“ Kai ir toks bandymas pasirodė nesėkmingas, jai kardu buvo perpjauta gerklė. Ji buvo sąmoninga, kol jai atnešė Komuniją, o jos laukdama drąsino visus tikinčius nebijoti kančios. Priėmusi Komuniją Liucija mirė 304 m. gruodžio 13 d.
Pasakojama, kad gražiosios Liucijos akys buvo išdurtos, bet stebuklingai sugrįžo į savo vietą. Arba, nors akys buvo pašalintos, ji vis tiek matė. Todėl Liucija vaizduojama laikanti padėklą su akimis ir jos šaukiamasi, kad išgydytų aklumą. Liucijos vardas kilęs iš lotyniško žodžio lux, reiškiančio „šviesa“, ir simbolizuoja ne tik materialią akių šviesą, bet visų pirma dvasinę sielos šviesą,
Pasak vieno Dantės komentatorių, Liucija „Dieviškojoje komedijoje“ simbolizuoja viltį, kuri apšviečia nuodėmės tamsoje pasiklydusį žmogų ir pradeda jo išganymo ir atpirkimo kelionę.
Šv. Liucijos globa susijusi su šviesa: ji globoja neregius, akių ligų gydytojus ir elektrikus. Jos prašoma pagydyti akis, grąžinti regėjimą, ji padeda ir nuo gerklės ligų, nes pačiai buvo perpjauta gerklė.
Šiemet svarbu paminėti, kad prieš 480 m. 1545 m. gruodžio 13 d. prasidėjo Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, žinomas kaip Tridento Susirinkimas.
Seniau kalendorius neatitiko saulės metų, ir žiemos saulėgrįža būdavo gruodžio 13 dieną. Žmonės dar ir dabar sako, kad per šventą Liuciją – ilgiausia naktis arba trumpiausia diena. Kadaise tai buvo tiesa, nes pagal senąjį Julijaus kalendorių saulėgrįžos diena būdavo gruodžio 13-oji, todėl Liucija susijusi su visomis saulėgrįžos tradicijomis. O dabar likus 12 dienų iki Kalėdų tamsusis periodas tarsi sustoja, nes Saulė leidžiasi beveik tuo pačiu metu. Šv. Liucijos šventė plačiai švenčiama Švedijoje su teatralizuotomis žiburių eisenomis, bet jau populiarėja ir Lietuvoje.
Iš šv. Liucijos kankinystės pasakojimų išskiriama tyrumo ir ugnies simbolika. Todėl didelę reikšmę šią dieną turi namuose uždegtos žvakės ar girliandos, lauke sukurti laužai. Skleidžiama šviesa pripildo namus vilties, jaukumo ir laimės. O „uždegta“ širdis užtaria visus malda.
Teol. lic. Svetlana Adler-Mikulėnienė,
Kauno klinikų dvasinė asistentė
