Kaip įprasta, antrąjį mėnesio trečiadienį arkivyskupo Kęstučio Kėvalo kviečiami susirinkome į Kauno arkikatedrą baziliką melstis už karitatyvinės misijos bendradarbius, savanorius, geradarius. Šį kartą taip pat meldėmės už Carito Nuteistųjų integracijos programą.
Maldoje prašėme, kad Viešpats stiprintų nusikaltimų paliestus žmones, pažadintų nusikaltusiųjų atgailą ir skatintų jų pastangas sugrįžti į visuomenę, palaikytų nuteistųjų šeimas ir jų viltį sulaukti bausmę atlikusių artimųjų, gydytų visų kančios paliestųjų žaizdas.
Į bendrą maldą taip pat atnešėme intenciją už vadovės darbus Lietuvos Carite baigusią Deimantę Bukeikaitę, kuri pradėjo eiti Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės pareigas.
Šv. Mišių homilijoje komentuodamas Evangelijos ištrauką (Mk 1, 29–39), kurioje Jėzus išgydo Simono uošvę, vyskupas Saulius Bužauskas akcentavo, jog tiktai vienas Viešpats žino, kada ir kokį didį ženklą dovanoti.
„Mes dėkojame Dievui už tuos ženklus, kuriuos Jis duoda dabar ir prašome, karštai meldžiamės, kad nesiliautų Dievo veikimas, kad mes jį pastebėtume ir kad daugybė žmonių, kaip ir tada, trokštų sutikti, patirti Viešpatį“, – kalbėjo vyskupas.
Ganytojas atkreipė dėmesį, jog mes taip pat prie to prisidedame: ar kiti žmonės nori matyti Viešpatį, nori įtikėti, ar ne; mūsų žodžiai, elgesys dažnai gali parodyti Viešpatį arba Jį užstoti.
„Mes visi esame susaistyti bendrystės ryšiais ir vieni kitiems galime arba padėti, arba būti kliūtimi“, – sakė vyskupas, primindamas, jog esame raginami būti vieni kitiems labiau broliais.
„Tegul Bažnyčioje, tegul krikščionių tikėjime, tegul Carito misijoje niekada nenusibosta broliškumo ir solidarumo tema, – drąsino vyskupas augziliaras, – kad žiūrėdami į kitas vargo formas, kitus žmones, kitas iniciatyvas tikrai atjaustume, prisidėtume, melstumės už tuos žmones, kad mums rūpėtų, jog žmonijoje, mūsų Tėvynėje Lietuvoje, mūsų vyskupijoje būtų daugiau broliškumo ir atjautos.“
„Dėl to Viešpats ir ėmė žmogų už rankos, gydė, išlaisvino, kad parodytų mums atjautos, supratimo kelią ir, aišku, primintų apie save, kas Jis yra, – Dievas ir Gelbėtojas. Todėl į šitą Viešpatį ir kreipiamės visose išbandymo situacijose, kad Jis duotų mums jėgų, kūrybingumo, kaip padėti spręsti bet kokį vargą.
Taip pat kreipiamės patys norėdami stiprybės, išlaisvinimo. Taip, kaip Viešpats, būdamas Dievas, meldėsi negyvenamoje vietoje, buvo atviras Tėvui, vienybėje su Juo pasiliko, taip ir mums, net darant pačius kilniausius, gražiausius, nuostabiausius darbus, svarbu nepamesti kvietimo melstis, klausytis, kur mus Viešpats veda, kad žinotume, kaip tarnauti, kad žinotume, kur Viešpats mus kreipia“, – kalbėjo vysk. S. Bužauskas, homiliją užbaigdamas malda:
Viešpatie, padėk mums atsisakyti abejingumo, paviršutiniškumo demono, kuris kartais stato sienas ir atskiria mus nuo Tavęs ir nuo kitų žmonių.
Kauno arkivyskupijos Carito informacija
