„Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės buvo labai trumpas, ir savo mirties valandą ji padarė teisingą pasirinkimą,“ – sakė vyskupas Saulius Bužauskas švenčiant IV Advento sekmadienį Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje ir iškilmingose šv. Mišiose gimimo 100-mečio proga dėkojant Dievui už Elenos Spirgevičiūtės (1924–1944) gyvenimo pavyzdį bei kankinystę ir meldžiant paskelbimo palaimintąja. Šiuo metu Kauno arkivyskupijoje nagrinėjama jos beatifikacijos byla. 2021 metais palaikai perlaidoti Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje.
Prieš 100 metų Elena Spirgevičiūtė gimė Kaune, šioje gimtosios parapijos bažnyčioje eidavo išpažinties pas savo dvasios tėvą – šios bažnyčios statytoją kanauninką Juozą Želvį (1899–1985), palaidotą bažnyčios šventoriuje. Visai netoli jo kapo dabar ji yra ir pati palaidota. Šios jaunutės kaunietės gyvenimas nutrūko į tėvų namus įsiveržus ginkluotiems, policininkais prisistačiusiems užpuolikams. Elena pasipriešino budelių prievartai, apgynė skaistumą, dėl to buvo nušauta. „Jūs galite didžiuotis savo dukra“, – sakė tėvams šio įvykio tada sukrėsti miesto gyventojai.
Padėkos šv. Mišioms vadovavo Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Saulius Bužauskas, koncelebravo Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos vicepostulatorius kunigas dr. Nerijus Pipiras, patarnavo diakonas Darius Venčkauskas.
„Tai laimingo žmogaus gyvenimas“, – sakė vysk. S. Bužauskas, homilijoje primindamas trumpo jos gyvenimo istoriją. Elena turėjo savo jaunystės svajonių, troškimų, bet labiausiai troško patikti Dievui ir kokiu nors būdu pasitarnauti kitiems. Gal dėl to ji svajojo būti arba vaikų gydytoja, arba mokytoja. Dalyvavo skautų veikloje. Kasdien prieš pamokas Kauno „Saulės“ gimnazijoje užsukdavo į rytmetines pamaldas Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.
Vysk. S. Bužauskas dalijosi mintimis apie tai, ką reiškia laimingai įtikėti. Pasak ganytojo, tam reikia klusnumo Dievui ir tyros sąžinės. Dievo tarnaitė Elena Spirgevičiūtė buvo nuoširdžiai tikinti, praktikavo dažną išpažintį, stengėsi, kad sąžinė būtų be dėmės. Net ir gyvendama paprastą, kupiną pavojų ir netyrumo, nes buvo tarpukario – karo metai, gyvenimą, Elena stengėsi praktikuoti tikėjimą, dorybes, troško kasdien priimti Šv. Komuniją, meldėsi ne vien tik už save, bet ir už savo artimuosius, stengėsi, kad sąžinė būtų tyra. Pasak vyskupo, Elena nėjo į kompromisus su blogiu, o juk galėjo atsiduoti aistrai ir galbūt, kaip buvo žadama, likti gyva. Tačiau ji pasirinko kitaip. Ir tas pasirinkimas yra herojiškas. Šiandien daug kas galbūt pasirenka kitą, tąkart lengvesnį kelią, tačiau tuomet sąžinė tampa teisėju. Elenos Spirgevičiūtės pavyzdys primena, kad dorybėmis grįstas gyvenimas nėra vien tik graži teorija, o Viešpats atskleidžia savo planus net ir per paprastą, vos keliolika metų tetrunkančią, kasdienybę, nuolatinius ieškojimus, atradimus ir pasiryžimus.
Vysk. S. Bužauskas šia proga ragino pamąstyti, kaip mes gintume savo vertybes, kaip konkrečiuose pasirinkimuose klausytume sąžinės balso ir Viešpaties.
Šv. Mišių pabaigoje buvo pašventintas gimimo 100-mečiui sukurtas E. Spirgevičiūtės portretas (dail. Vaidas Šukys), o paminėjimas užbaigtas pasimeldžiant prie jos kapo. Čia E. Spirgevičiūtės bylos vicepostulatorius kunigas Nerijus Pipiras pakvietė dalytis liudijimais apie patirtas malones, kurių meldžiame Elenos Spirgevičiūtės užtarimu (juos siunčiame el. p. kurija@kaunoarkivyskupija.lt)
------
Lietuvos ypatingojo archyvo 75-osioms mirties metinėms (2018) parengtą virtualią parodą, skirtą Elenai Spirgevičiūtei, žr. Virtualios-parodos.archyvai.lt
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
