„Pagalba visada yra reikalinga, meilės nebus per daug.
Tu pažįsti Dievą, kai ištiesi kitam pagalbos ranką, kai myli brolį, seserį, kai jam padedi vargo valandą.“
(Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas)
Ganytojo sukviesti, vasario 12 dieną susitikome Kauno arkikatedroje bazilikoje melstis už karitatyvinės misijos bendradarbius, savanorius, geradarius.
Vasarį minint Pasaulinę ligonių dieną bei Tarptautinę sergančiųjų epilepsija dieną Europoje taip pat meldėmės už Carito Epilepsijos psichosocialinio konsultavimo centro komandą ir jo lankytojus.
Šv. Mišių homilijoje arkivyskupas Kęstutis Kėvalas atkreipė dėmesį, jog Pradžios knygos pasakojimas (Pr 2, 4b–9. 15–17) labai įdomus tuo, kad žmogui viskas duota iš Dievo malonės. Pasaulis iš tikrųjų yra sodas, ištekliai, gamta. Vaismedžių įvaizdis kalba apie daug dovanų, kurios mums patikėtos, kad bendradarbiaudami su Dievu tobulintume šį sodą, statydami miestus, gyvenimą, visuomenę, kurdami istoriją.
Pasak ganytojo, žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, pilnas laisvės dovanos, net Kūrėjui gali pasakyti „ne“, „nenoriu“, „nereikia“ – ir Dievas tai leidžia.
Būdamas panašus į patį Kūrėją, žmogus vis dėlto nėra Dievas. Didžioji šio laiko pagunda – pozityvistinis įstatymas, kuris gali atsisukti prieš patį žmogų. Netgi keisti supratimą, kas yra šeima, lytis, kas yra prigimtinis įstatymas, kas dera, kas nedera. „Imt ir valgyt nuo to medžio“ visada buvo suprantama kaip riba tarp to, kas žmogui valia, ir kas nevalia, – sakė arkivyskupas K. Kėvalas.
Jis atkreipė dėmesį, jog tos dienos Evangelijos pasakojimas (Mk 7, 14–23) iš tikrųjų galėtų būti Viešpaties pristatymas, kas yra nevalia: šmeižtai, paleistuvystės, pavydas (tai kančios forma, nes kenčiu, kad kitam yra geriau). Visa tai suteršia žmogų.
Dažnai matome, kad Jėzus susiduria su fariziejais, – tęsė ganytojas, – ir viena iš konfliktų priežasčių, kad Jėzus nesilaiko ritualų. Anot arkivyskupo, vyravo supratimas, kad jeigu palieti mirusįjį, tu tampi nešvarus. Viešpats nubraukia tokią nešvarumo sampratą, nes jinai gali sustabdyti žmogų nuo labai svarbių meilės darbų. Taip atsitiko Gerojo samariečio istorijoje, kai kunigai praėjo pro šalį, bijojo liesti gulintį žmogų, nes galvojo, kad jis miręs. Ši elgesio sistema sutrukdė daryti gera.
„Carito iniciatyva, broliai ir seserys, kurie dirba šiame meilės darbe, iš tikrųjų yra tie, kurie bando padėti žmonėms, galbūt peržengusiems ribas dėl savo laisvo apsisprendimo, papuolusiems į įvairias priklausomybes arba patekusiems į situacijas, kai „norėjosi kaip geriau, išėjo kaip visada“; taigi nėra priežasties, o kančia yra“, – kalbėjo ganytojas, pabrėždamas, jog pagalba visada reikalinga, meilės nebus per daug.
Arkivyskupas pakvietė prisiminti mums duotą dovanų gausą, Edeno sodą, nepamirštant, kad yra tam tikros ribos. Išmanymo viršūnė yra meilė, kuri žmogui yra Dievo kvietimas: jeigu tu myli, tu pasieki išminties pilnatvę. Apie tai yra paties Dievo esmė. „Tu pažįsti Dievą, kai ištiesi kitam pagalbos ranką, kai myli brolį, seserį, kai jam padedi vargo valandą, – kalbėjo ganytojas, – todėl mes šiandien meldžiamės už meilės komandą, Carito bendradarbius, kad jie ir patys padėdami stiprėtų ir šviestų kitiems tuo liudijimu, kuris yra Viešpaties artumo ženklas šiame pasaulyje.“
Bendruomeninėje maldoje, kurią skaitė Kauno arkivyskupijos Carito direktorius diakonas Arūnas Kučikas, tarp visų intencijų meldėmės ir už sergančius Carito misijos bendradarbius, esamus ir buvusius, ypač už Redą, suspaustą sunkios ligos (apie Redos situaciją rašėme anksčiau, žr. čia >> ).
Kauno arkivyskupijos Carito informacija
