Nuotraukos – Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės
Birželio 19 d. Kauno kurijoje surengtoje nuolatinio kunigų ugdymo konferencijoje prieš pat Arkivyskupijos dieną ir vykstant Miesto misijų savaitei, su dvasininkais susitiko šių misijų svečiai – pasauliečiai misionieriai iš JAV dr. Peteris Williamsonas ir Peteris Herbeckas. Jie abu yra „Renewal Ministries“ tarnybos atsakingieji tarnautojai, aktyviai dalyvauja evangelizacijoje ir katalikiškajame atsinaujinime JAV, kitose šalyse, tarp jų – ir Rytų Europoje.
Konferencijai vadovavo Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Joje taip pat pristatytos kitos sielovados aktualijos, o atsisveikinta trumpam laikui – kunigai ir bendruomenių žmonės birželio 24 d. Kauno arkikatedroje kviečiami švęsti globėjo Šv. Jono Krikštytojo Gimimo iškilmės.
Mokomės iš įvairių patirčių
Valandų liturgijos Dienine pradėjęs konferenciją ir pakviesdamas svečius skaityti pranešimų, arkivyskupas atkreipė dėmesį, jog iš „Renewal Ministries“ Lietuvoje nuo pat Nepriklausomybės pradžios patyrėme daug broliškos bendrystės, įkvėpimo ir pagalbos (ji, be kita, remia ir Kauno arkivyskupijoje veikiančią Misijų mokyklą bei kitas misijines iniciatyvas, pvz., Miesto misijų renginius).
„Mokomės iš įvairių patirčių, įvairių kraštų“, – sakė arkivyskupas Kęstutis, atkreipdamas dėmesį, jog ir skirtinguose kontekstuose mus vienija ta pati Dvasia, tas pats Dievo žodis, toji pati Evangelija, kas sekmadienį skambanti visuose žemynuose, ir tos pačios Dievo alkstančios širdys.
Peteris Williamsonas, teologijos daktaras, seminarijos dėstytojas, konferencijų pranešėjas, knygų ir straipsnių Biblijos, evangelizacijos ir Dvasios dovanų temomis autorius, ne pirmą kartą lankantis Lietuvą, padėkojo kunigams, kad yra įsitraukę į kilnų uždavinį atjauninti Bažnyčią Lietuvoje. Tam reikia dvasinio ir materialinio palaikymo, ištvermės ir kantrybės.
Svečias atkreipė dėmesį, jog pats popiežius Pranciškus yra prašęs atnaujinti pažintį su Vatikano II Susirinkimo dogminėmis konstitucijomis, ypač ruošiantis švęsti Jubiliejaus metus, ir pasiūlė aptarti vieną iš keturių – „Dei Verbum“ apie dieviškąjį Apreiškimą.
Konferencijoje apžvelgti pagrindiniai šeši jos skyriai, pabrėžiant, kad mūsų tikėjimas nėra sumanyta filosofijos sistema. Jis grįstas tuo, ką Dievas apreiškia žmonijai. Apreiškimo pilnatvė įvyko prie 2 tūkst. metų, jo kulminacija – Jėzuje Kristuje. Mes į Apreiškimą atsiliepiame tikėjimu. Apreiškimas perduodamas per Šventąjį Raštą ir Tradiciją. Tai tikėjimo lobis, kurį autoritetingai aiškina Bažnyčia savo Magisteriume.
„Dei Verbum“: paskata maitinti Dievo tautą Šventuoju Raštu
Paties svečio mokslinių tyrinėjimų lauke yra Šventojo Rašto egzegezė, tad jis pranešime šiems „Dei Verbum“ aspektams skyrė daugiau dėmesio. Pabrėžė, jog Biblijos knygos parašytos dieviškuoju įkvėpimu, tad darome išvadą, kad mums taip kalba Šventoji Dvasia. Šventasis Raštas ištikimai moko tiesos apie žmogaus išgelbėjimą. Daugybė žmonių buvo paliesti Dievo žodžio ir patyrė atsivertimą. Svečio liudijimu, atsivertimą skaitydami Šventąjį Raštą jie patyrė ir abu su žmona.
P. Williamsonas atkreipė dėmesį į itin stiprų „Dei Verbum“ teiginį: „Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties kūną“ (6 sk.), atkreipdamas dėmesį, jog būtina padėti tikintiesiems augti su Šventuoju Raštu, ne mažiau nei Komunija maitinti Dievo žodžiu.
„Šios Konstitucijos tikslas – atnaujinti mūsų ryšį su Šventuoju Raštu“, – sakė P. Williamsonas, kalbėdamas, jog kunigui nepakanka skaityti vien Valandų liturgijos. Kasdieniai skaitiniai neapima viso Šventojo Rašto konteksto. Svečias priminė popiežiaus Benedikto XVI rekomendacijas, kad kunigai perskaitytų visą Naująjį Testamentą kartą per metus, o Senąjį Testamentą – kas dveji metai. Tiesiog maldingai skaityti, be komentarų.
Kaip rengti pamokslą Dvasios šviesoje
„Galiu paliudyti – toks ištisinis skaitymas iš tiesų maitina. Atnaujinkime asmeninį ryšį su Šventuoju Raštu. Išryškinkime jo svarbą parapijų bendruomenėms“, – kalbėjo P. Williamsonas. Jis pabrėžė, jog pranašiškoji tarnystė turi ypatingu būdu šviesti vyskupų, kunigų, diakonų tarnavime, taip pat ir pamokslaujant. Tad su kunigais pasidalijo, kaip paruošti pamokslą Dvasios šviesoje.
Pasak svečio, galimi du būdai, kaip rengtis pamokslui. Pirmasis – kai savo mintims paremti ieškome Šventojo Rašto citatų. Bet tai nėra pranašiškas būdas. Būtina apversti aukštyn kojomis tokį planą, leisti Dievo Dvasiai formuoti pamokslavimą. Pradžioje turi būti malda, širdies judesys, švelni šviesa tavo prote, mintyje. Dievo atsakymas ateina per Jo Žodį, kad atrodo, jog jis skirtas tai konkrečiai situacijai. „Prisikėlęs Viešpats turi ką pasakyti. Jis turi Žodį Bažnyčiai. Jį perduoda pamokslininkui. Šis Žodis keičia bendruomenę“, – kalbėjo svečias.
Apie gerąsias bendruomenių kūrimo patirtis
Peteris Herbeckas, 4 vaikų tėvas 12 anūkų senelis, 40 metų tarnaujantis „Renewal Ministries“ su tarptautinėmis misijomis visame pasaulyje, aplankęs 70 šalių įvairiuose žemynuose, pasidalijo su kunigais praktine patirtimi apie dvi – Kristaus Karaliaus (JAV) ir Šv. Benedikto (Kanados) – parapijas. Jose, pasak svečio, atsispindi bendrieji principai, kaip parapijos gali augti.
Svečias sakė, jog tikėjimo praktika jo šalyse menksta, 20–25 proc. lanko bažnyčias bent 2 kartus per mėnesį ir net 70 proc. katalikų išpažino, kad netiki Kristaus prisikėlimo. Tokie skaičiai šokiravo, ir dabar liepą JAV rengiamas „Eucharistinio atsinaujinimo“ kongresas.
Geografiškai nesąlygota, charizminė parapija
Kristaus Karaliaus parapija Mičigano valstijoje labai netipiška. Mieste veikia didelis universitetas, sekuliari visuomenė. Vyskupas nusprendė įsteigti geografiškai nesąlygotą parapiją, kurioje galėtų skleistis charizmos. Dabar nuo įsikūrimo pradžios ji 3–4 kartus didesnė. 95 proc. parapijiečių lankosi Mišiose kas sekmadienį. Per 30 metų 27 kunigai, kai kurie vyskupai yra kilę iš parapijos. 20 moterų gyvena pašvęstojo gyvenimo bendruomenėse, vyksta nepaliaujama Švenčiausiojo Sakramento adoracija, gyvas jaunimo judėjimas. Kunigas nuolat primena: parapija yra eucharistinė, magisterinė, marijinė ir charizminė.
Kaip tai nutiko? Pasak svečio, parapijos pradžia buvo maža pasauliečių ir kunigų grupelė, labai aktyviai dalyvaujantys atsinaujinime Šventojoje Dvasioje, evangelizacijoje. Parapijos pradžioje buvo ir jauni žmonės, sutikę būti mokomi eiti į vis gilesnį santykį su Jėzumi, tapti Jo mokiniais.
„Padedame jauniems žmonėms palaikyti Bažnyčios tikslą – šlovinti Dievą bei skelbti Gerąją Naujieną, ir kviečiame į mokinystę. Normalus kataliko gyvenimas yra misionieriaus gyvenimas“, – priminė P. Herbeckas, atkreipdamas dėmesį ir į pagalbą šeimomis, ypač „aktyvuoti“ tėvus-vyrus, o visiems – padėti atrasti santykį su Šventąja Dvasia, išskleisti Krikšto ir Sutvirtinimo dovanas.
Parapijos „vidinė cirkuliacija“ – nuo Alfa kurso
Šv. Benedikto parapijos padėtis buvo dar blogesnė. Vyskupas turėjo sujungti 3 parapijas, nes jos nepajėgė išlaikyti pastatų. Paskirtasis kunigas rengė daug susitikimų, renginių, tačiau ateidavo tik 15 proc. parapijos lankytojų. Jis sakė: tik laikau parapiją, administruoju mažėjimą, mėginu suvaldyti griūtį... Ilgalaikis pokytis nevyko.
„Savo akimis mačiau parapijoje pokytį, kurio niekur kitur nebuvau matęs“, – liudijo P. Herbeckas tai, ką išvydo vėliau, atvykęs vesti rekolekcijų. Parapija, kuri pradėjo nuo tarnavimo vargšams, o pasauliečiai buvo įtraukti į evangelizaciją, išaugo iki šimtų vyrų ir moterų, skelbiančių Evangeliją draugams, kaimynams ir kviečiančių juos į bažnyčią. „Nesu matęs tiek daug kvietimų“, – sakė svečias.
JAV nėra skirtumo tarp kataliko ir nekataliko moralinio gyvenimo, visi panašiai elgiasi, išskyrus... katalikus, kurie yra atsivertę. Alfa kursas tapo šio kunigo įrankiu pažadinant žmones, pakviečiant į atsivertimą, sukuriant parapijoje „vidinę cirkuliaciją“. Vėliau ieškojo Alfa kurse lyderystės gebėjimų turinčių žmonių. Tada reikėjo juos mokyti, ugdyti, uždegti mokinystei. Susikūrė mažos grupelės, kad galėtų augti ir dalytis. Viena nedidukė moteris pakvietė į parapiją daugiau kaip 100 žmonių. Svečiui teko girdėti tolimųjų reisų vairuotojo liudijimą. Jis nelankė Bažnyčios 30 metų, dabar su ašaromis kalba apie Dievo meilę jam, o toji aktyvi moteris buvo jo kaimynė ir kvietė net 5 kartus.
Ugnis užsidega ir nuo vieno žmogaus
„Reikia žmogaus, kuris atvestų kitą žmogų, ir kunigo, kuris tą žmogų priimtų. Kad vyktų malda už Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų malonės atgaivinimą, pasišventinimą misijai ir drąsos susirinkti į misijines bendruomenėles“, – tikino P. Herbeckas, pasidalijęs su kunigais ir asmeniniu liudijimu.
Peterio tėvas buvo karo dalyvis, politikas, verslininkas ir... alkoholikas. Nieko to negalėjo išspręsti. Vyresnioji Peterio sesuo atsivertė, ėmė dalyvauti Šventojo Rašto grupelėje ir ten meldėsi. Ji apie tai kalbėjo šeimoje, kvietė melstis už tėtį subūrusi visus aplink stalą. Šeimoje niekas lig šiol taip nekalbėdavo. „Kai vidurnaktį sulaukiau grįžtančio tėvo, jis tyliai atsisėdo šalia manęs, stipriai suspaudė ranką ir pasakė: Pažiūrėk į mane, sūnau, aš sergu. Padėk man. Staiga jam pasakau: Dievas tau padės“, – prisiminė P. Herbeckas. Tėvas atsivertė, 20 metų gyveno blaivus, padarė daug gero parapijai. Pasikeitė ir šeima, visi 7 jos vaikai.
Puoselėti parapijų kvietimo kultūrą
Svečiai atsakė į kunigų klausimus, taip pat ir į tai, kaip tapti drąsesniais misionieriais katalikais. Pasak svečių, dauguma parapijų yra ne kvietimo, bet išsaugojimo kultūros puoselėtojos. Reikia mokytis kvietimo kultūros. Kunigai sako: žmonės nesidomi. Bet žmonės dažnai nežino, kad jie... nežino. Pasirinkti 2 ar 3 ir įtraukti juos į Alfa. Megzti santykį. Tiesiog paprastai pakviesti. Kviesti garbingai, atvirai, be užuolankų. Melstis, kad Viešpats veiktų. Kviesti į parapiją tuos, kuriuos pažįstame.
Kai parapijose išsiskiria lyderiai, vieni gali liudyti, kiti savanoriauti, pvz., nešdami Komuniją, lankydamiesi kalėjime. Pasak svečių, mūsų parapijose įprasta ieškoti savanorių, tačiau būtų efektyviau melstis ir bandyti atpažinti, kas ką galėtų daryti. Vatikano II Susirinkimo mokymu, Dievas visiems duoda Dvasios dovanų. Klausimas – ar išnaudojame turimas pasauliečių dovanas. Kai žmonės dirba pagal savo dovanas, jiems kyla džiaugsmas. Taip atrandama Bažnyčios charizminė dimensija.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
