Nuotraukos – Aurelijos Vaišvilaitės
Dievo pasiuntiniai
Jėzus, pradėjęs savo viešąją veiklą, išsirinko dvylika mokinių, kurie turėjo būti svarbiausi jo pagalbininkai skelbiant žinią apie prisiartinusią Dievo karalystę. Evangelistas Morkus pasakoja apie mokinių siuntimą mokyti žmones, išlaisvinti piktųjų dvasių apsėstuosius ir gydyti visokias negales (žr. Mk 6, 7–13). Siųsdamas į misiją, Jėzus liepė mokiniams nepasiimti nei pinigų, nei duonos, tik kelionės lazdą – jie turėjo visiškai pasitikėti Dievu.
Prieš Kristų Senojo Testamento laikais Dievas taip pat siųsdavo savo pasiuntinius – pranašus, kad jie skelbtų žmonėms Dievo valią. Šventajame Rašte randame pasakojimą apie pranašą Amosą, veikusį aštuntajame amžiuje prieš Kristų. Jis buvo žemdirbys ir kerdžius, kai Dievas pašaukė jį skelbti žinią Izraelio karaliui Jeroboamui: jei tauta neatsivers iš stabmeldystės ir nuodėmių, Jeruzalės šventykla bus sugriauta, o izraelitai išvaryti į tremtį. Karaliaus kunigas Amazijas perspėjo pranašą Amosą, kad jis taip nekalbėtų, bet pranašas liko neperkalbamas ir nepaliovė skelbti apie Izraeliuigresiančią nelaimę.
Po prisikėlimo iš numirusiųjų, prieš žengdamas pas Tėvą, Jėzus pasiuntė savo mokinius: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15–16).
Apaštalai ištikimai vykdė Jėzaus patikėtą misiją ir ieškojo bendradarbių, kurie skelbtų Evangeliją ir burtų žmones į Dievo vaikų šeimą. Evangelistas Morkus rašo: „O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo“ (Mk 16, 20). Apaštalų darbų knygoje aprašomi pirmieji Jėzaus mokinių žingsniai nešant išganymo žinią į pasaulį ir buriant žmones į Kristaus draugų šeimą. Daugelis žmonių įtikėjo ir tapo Jėzaus draugais, tačiau kai kurie žydai ir pagonys jo mokinius sutikdavo labai priešiškai. Tačiau tai nesustabdė Bažnyčios augimo. Šiandien ji apima visas pasaulio tautas, gyvenančias visuose pasaulio žemynuose.
Šiuo metu ant apaštalų pamato pastatyta Bažnyčia išgyvena sunkų laikotarpį, panašų į pirmųjų amžių laikotarpį. Amerikoje ir Europoje daug pakrikštytųjų nevertina tikėjimo ir Bažnyčią palieka, o jauni žmonės lengviau priima pasaulietiškas idėjas, kurios ne tik nieko nereikalauja, bet ir pataikauja žmogaus savimeilei. Yra kelios svarbios šio nelemto reiškinio priežastys.
Vakarų pasaulyje, tiek Amerikoje, tiek ir Europoje, yra įsigalėjęs sekuliarizmas, kuris vertina tik pinigus, seksą ir pramogų pilną gyvenimą. Apie tai daugiausia kalbama ir rašoma. Mes esame apsupti sekuliariosios propagandos ir labai sunku atsilaikyti, kad išsaugotume krikščioniškąjį paveldą. Kur kas lengviau eiti su minia, kuriai, kaip ir senovės Romoje, reikia tik „duonos ir žaidimų“.
Kita žmones neigiamai veikianti priežastis yra pavienių dvasininkų nuodėmės, kurias pasaulietinė žiniasklaida bando prikabinti daugumai Evangelijos skelbėjų. Pašaukimas į kunigystę negarantuoja, kad Evangelijos skelbėjas niekada nesuklys – juk net apaštalas Petras Jėzaus kančios metu bailiai išsigynė savo Mokytojo. Labiausiai apgailėtinos yra seksualinės dvasininkų nuodėmės, kurios į šipulius sudaužo Evangelijos skelbėjų autoritetą ir linkusiems pamesti tikėjimą tampa argumentu, kad neverta tikėti į Dievą. Šiandien, kaip niekad anksčiau, kunigams reikia Dievo tautos palaikymo, kad dar ištikimiau ir uoliau skelbtų Kristaus žinią apie Dievo karalystę bei žmogaus laukiantį amžinąjį gyvenimą jo artumoje.
Prieš 400 metų Švč. Mergelė Marija apsireiškė Šiluvoje piemenėliams ir pasišaukė juos tam tikrai pranašo misijai – skelbti, kad čia buvo garbinamas Dievo Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama. Labai kviečiu melstis už kunigus, kad jie išstovėtų savo pašaukimo aukštumoje. Melskimės, kad Lietuvoje atsirastų daugiau pašaukimų į kunigystę – į tą pranašo misiją skelbti Gerąją Naujieną XXI amžiaus žmonėms.
