Nuotraukos – Tomo Jundulo
„Aš esu gyvoji duona“ – ši galingai sugiedota žinoma giesmė birželio 1 d. vakarą Kauno arkikatedroje bazilikoje skelbė pradžią Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) iškilmių, kurių liturgija vėliau tęsėsi kaip ir daugelyje katalikiškojo pasaulio miestų – išeinant į miesto gatves procesijoje su Švenčiausiuoju Sakramentu.
Padėka už Eucharistiją – regimą ir neregimą malonę
Liturgijai vadovavęs Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas atkreipė dėmesį, jog Bažnyčia šią dieną dėkoja už brangiausią dovaną – Eucharistiją.
„Tai Viešpats buvimas su mumis pasaulyje regimu būdu, o neregima Jo malonė skleidžiasi, maitina mus ir dovanoja dangų jau šioje žemėje“, – sakė arkivyskupas Kęstutis, kvietęs dėkoti ir šlovinti, garbinti Viešpatį, mūsų broliams ir seserims skelbiant ir liudijant, kaip galingai Jis įžengė į pasaulio istoriją, eina su mumis ir yra visada šalia!
Arkivyskupas sveikino koncelebruojančius kardinolą Sigitą Tamkevičių, beveik dvi dešimtis brolių kunigų iš Kauno parapijų, 5 diakonus, mišrųjį chorą „Veritas“ (vadovė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė), vargonininką Dailių Kavalevskį, Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestrą (kapelmeisteris kapitonas Remigijus Terminas), parapijų bendruomenių atstovus, atvykusius švęsti su vėliavomis, ir visus Devintinių dalyvius, vėliau ėjusius procesiją.
Savo homilijos pradžioje arkivyskupas pasidalijo asmeniniu liudijimu iš studijų JAV seminarijoje apie vakarais rengtas Eucharistijos adoracijos valandėles ir labiausiai įsiminusį tada vieno kunigo pasakytos trumpiausios homilijos tekstą: „Tai yra Dievas.“
„Tas mąstymas buvo kitoks. Kažkas tvyrojo ore – tokio vidinio, beveik gąsdinančio ir kartu guodžiančio, raminančio ir jaukaus“, – prisiminė arkivyskupas ir atkreipė dėmesį, jog apie artumą su Jėzumi mums kalba Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) iškilmė. Ji primena nuostabią Dievo dovaną Bažnyčiai, kuriai, pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą, Eucharistija yra gyvavimo pagrindas ir viršūnė. Pats Jėzus sėda prie Eucharistinio stalo ir mus maitina. Atiduoti savo kūną reiškia atiduoti savo gyvybę, atiduoti save. „Tai darykite mano atminimui“ – Jėzaus žodžiai mokiniams, kad jie vėl iš naujo išgyventų Dievo artumą. Tai ir vaistas, gydantis žmogaus sužeistumą.
Eucharistijos pabaigoje procesija su Švenčiausiuoju pajudėjo iš arkikatedros ir įsiliejo į vakarinį miesto šurmulį kitu skambesiu – giesme ir malda.
Procesija su Dievu, žengiančiu į savo miestą
Taip pats Dievas šį pirmąjį vasaros vakarą žengė į miestą, į jo gyventojų tarpą, kalbino savo Žodžiu, kai gatvėse buvo skelbiamos Evangelijos, traukė savo slėpiniu monstrancijoje, kuri iš arkikatedros mūsų diakonų buvo nešama iki Įgulos bažnyčios, o procesijos dalyviai prieš Švenčiausiąjį klaupėsi čia pat gatvėje, ant grindinio, klaupėsi prieš patį Dievą!
Procesija pakeliui sustojo keturiose vietose. Altorėliai buvo parengti prie Švč. Sakramento bažnyčios (rengė bendruomenė ir Šv. Ignaco kolegija), prie „Aušros“ gimnazijos (rengė gimazija), prie Nacionalinio Kauno dramos teatro (čia Švenčiausiausiajam teatro bendruomenės buvo parengtas ypatingas altorėlis su Dievo Motinos atvaizdu iš rež. Jono Jurašo sovietmečiu uždrausto rodyti spektaklio „Barbora Radvilaitė“) ir prie atnaujintu grožiu švytinčios Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios.
Prie šių altorėlių diakonai Benas Ulevičius, Arūnas Kučikas, Darius Chmieliauskas ir Martynas Vasiliauskas skelbė Evangelijas pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną. Po trumpų homiliją ir pagarbinimo visose keturiose stotelėse arkivyskupas Kęstutis Kėvalas laimino Švenčiausiuoju Sakramentu.
Eucharistija – tai, kas moko meilės ir vienybės, dalijimosi, priėmimo kultūros ir vaisingo gyvenimo
Kalno pamokslo palaiminimus pirmoje stotelėje (plg. Mato 5) pratęsė mons. V. Grigaravičius, pasidalydamas mintimis su broliais ir seserimis Kristuje. „Šis vakaras ypač skirtas mums, pašvęstas Kristaus Kūno ir Kraujo pagarbinimui, primenantis, kad Velykų laikas niekada nesibaigia“, – sakė dekanas, atkreipdamas dėmesį, jog prieš du tūkstančius metus Dievas tapo žmogumi, kad apsireikštų Jo meilė. Eucharistijoje Dievas moko gyventi meilėje, vienybėje su Juo ir brolybėje tarpusavyje.
„Tikime Jėzų, Dievą ir žmogų, maitinantį Bažnyčią Komunija – Duona, per visus praėjusius amžius teikiančią gyvybę ir ramybę“, – antrojoje stotelėje sakė kunigas Robertas Grigas po paskelbtosios Evangelijos apie duonos padauginimo stebuklą (plg. Mk 8). Pasak kunigo, duonos gabalėlio pakako visiems. Tai gili laužymo ir dalijimosi tuo, ką turime, prasmė. Atiduodami save, laužydami, galime būti žmonija, patvari bendruomenė. Taip į mūsų tarpą ateina Dievas.
Evangelijos apie Velykų vakarienę (plg Lk 22) kontekste homiliją sakęs kunigas Andrius Končius atkreipė dėmesį, jog Devintines švenčiame po Švč. Trejybės ir Sekminių. Eucharistija, pasak kunigo A. Končiaus, duodama kaip mus pašventinanti dovana, suvienijanti Kristuje. Ši vienybė sukuriama per Šventąją Dvasią, veikiančią mumyse, įgalinančią įgyvendinti bendrystės ir vienybės kultūrą, evangelinį gyvenimo stilių. Viešpats mus kviečia į priėmimą – priimti Dievą, Evangeliją, Bažnyčios mokymą tokius, kokie jie yra; priimti ir save bei savo kūnus, kokie esame sukurti, – kalbėjo kun. A.Končius.
Po paskelbtosios Evangelijos apie vynmedį ir šakeles (plg. Jn 15), kunigas Liutauras Vilėniškis kalbėjo, jog Laisvės alėjos medžiai primena alyvmedžius, augančius vietose, kur Jėzus vaikščiojo tarp žmonių, mokė juos, kalbėjo jiems paprasta, suprantama kalba apie tikrovę. Jėzus yra visos gyvybės šaltinis. Jei Dievas yra pirmoje vietoje, tada viskas žmoguje yra savo vietoje. Kai žmogus keliauja su Dievu, yra tarsi šakelės, susijungusios su kamienu, gyvena pilnakraujį, pripildytą, vaisių duodantį gyvenimą.
„Tave, Dieve, garbinam“
Plačiai ir garsiai po miesto centrą tą vakarą sklido jungtinio parapijų choro, vadovaujamo Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės, giesmė, palydima minėto orkestro. Procesija traukė praeivių žvilgsnius ir buvo draugiškai sutikta miesto centre vakarojančių miestiečių ir svečių, šį vakarą galbūt pirmą kartą išgirdusių apie šią Devintinių tradiciją.
Prie Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios užbaigus procesiją Žmonijos paaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai malda ir himnu „Tave, Dieve, garbinam“ arkivyskupas padėkoj organizatoriams, dalyviams bei ją priėmusiam miestui.
Įspūdinga liturginė Devintinių procesija vyko daugybės žmonių įvairiopo tarnavimo dėka – nuo ganytojų, diakonų, seminaristų, seserų vienuolių, giedotojų, orkestro muzikantų, parapijų žmonių iki jaunųjų savanorių bei mažųjų adoruotojų – visiems jiems arkivyskupas nuoširdžiai tarė ačiū.
Padėką prie Įgulos bažnyčios užbaigė žmonių plojimai, šitaip jiems išliejant džiaugsmą, taikos ir bendrystės jausmą, kurį pats Viešpats padovanojo, kartu praėjęs miesto gatvėmis.
Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas atskirai padėkojo kardinolui Sigitui Tamkevičiui, kurio dėka jo vadovavimo Kauno arkivyskupijai laiku Devintinių procesijos pradėtos rengti mieste (pirmą kartą – 2001 metais, po Kaune vykusio Lietuvos II Eucharistinio kongreso).
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
