Nuotraukos – organizatorių
Birželio 18–23 d. Kauno miesto senamiesčio erdvėse jau 11-ąjį kartą surengta MIESTO MISIJŲ SAVAITĖ, kurios metu vyko atviri ir nemokami susitikimai-pokalbiai su kunigais kavinėje, koncertai kiemelyje bei maldos vakarai su šlovinimo giesmėmis bažnyčioje. Tai šventinė susitikimų savaitė – prasminga Kauno arkivyskupijos dovana miestui savo dangiškojo globėjo Šv. Jono Krikštytojo gimimo dienos birželio 24-osios proga.
Šių metų savaitės renginius praturtino svečiai iš užsienio – Peter Herbeck (Peteris Herbeckas) ir dr. Peter Williamson (Peteris Williamsonas) iš JAV, taip pat dr. Bohuš Živčák (Bohušas Živčákas) iš Slovakijos.
Kasmet Miesto misijų savaitės laukiame su širdies virpėjimu, žinodami, kad vyks neįtikėtinai įdomių dalykų, tad jai intensyviai ruošiamasi, planuojama, dėliojama, mąstoma. Svarbiausi dalykai yra dvasiniai, kurių mes nematome. Bet tuo lygmeniu vyksta didžiausios audros, kovos, dvasiniai džiaugsmai ir paguodos, todėl į maldos užnugarį įsitraukia gausūs būriai vienuolių, kunigų pasauliečių. Ir kartais atrodo, kad šioje savaitėje esam ant bangos nešami. Tai – malonė.
Svečiai – apie Bažnyčios mokymą šiandienai
Birželio 18 d. Kauno arkivyskupijos kurijoje Peteris Herbeckas parapijų ir bažnytinių institucijų sielovados bendradarbiams kalbėjo tema „Ką Šventoji Dvasia sako Bažnyčiai“, o dr. Peteris Williamsonas tikybos mokytojams ir katechetams – apie dogminę konstituciją „Dei Verbum“ (apie Deivo Apreiškimą). Birželio 19 d. P. Wiliamsonas dalijosi apie Jubiliejų Biblijoje ir kaip pasirengti Jubiliejiniams metams.
Susitikimai kavinėje: mąstant ir keliant klausimų
Kauniečiai ir miesto svečiai gausiai ir aktyviai dalyvavo jau žinomuose ir pamėgtuose susitikimuose-pokalbiuose, kurie šiemet vyko Rotušės aikštėje, kavinėje „Antis rūsy“.
Antradienį svečias iš JAV Peteris Herbeckas pagal Luko evangeliją kalbėjo apie evangelinę Jono Krikštytojo misiją šiandienai, kaip šiandien taisyti Viešpačiui kelią. Mintys buvo dėstomos su Jono Krikštytojo užsidegimu (matyt, buvo prašyta maldoje jo palaiminimo). Remdamasis Evangelijos tekstu, Peteris pabrėžė šv. Jono drąsą sakyti tiesą. Nepatogią tiesą. Kainavusią jam gyvybę. Karaliui Erodui išdrįso į akis išrėžti tiesą dėl jo brolio Pilypo žmonos Erodiados: ,,Tau nevalia jos turėti“ (Mt 14, 4). P. Herbeko akys švytėjo įvardijant šv. Jono Krikštytojo kankinystę: ,,Nukirsta galva dėl Jėzaus – kokia tai malonė, kokia tai ypatinga vieta prie Dievo sosto, koks užsidegusios sielos troškimas tai patirti.“ Bet kasdienybė daug proziškesnė. Dėl pašaipos nedrįstam pasakyti tiesos.
Peteris pateikė pavyzdį iš savo gyvenimo apie jaunystės draugą su kuriuo iki šiol bendrauja šeimomis. Kai draugui (pavadinsim jį Bilu), buvo 52 metai, jis susirado perpus už save jaunesnę merginą. Jų santykiams išaiškėjus, planavo palikti žmoną ir vaikus. Sužinojęs apie tai, Peteris sėdo į lėktuvą ir atskrido pokalbio akis į akį (telefonu neklausė Bilo išvedžiojimų). Suprato, kad rizikuoja netekti draugo. Maldoje atėjo mintis: kas man svarbiau – žemiškoji draugystė ar Bilo amžinasis gyvenimas? Pastaroji mintis nulėmė kelionės tikslą. Pokalbis buvo karštas, bet su meile ir aštria tiesa, beldžiantis į katalikišką jo sąžinę. Pokalbis buvo sunkus. Nieko nelaimėjęs Peteris ruošėsi skristi kitą rytą, pernakvojęs draugo namuose. Vakare, pakviestas į Bilo kambarį, rado jį gulintį lovoje, prislėgtą, sukrėstą. Draugas tyliai paprašė pabūti su juo. Peteris paėmė Bilą už rankos ir meldėsi. Atgailos ašaros pramušė nuodėmės pastatytas pasiteisinimų sienas... Ilgai jos tekėjo upeliais, kol Dievo duota ramybė atsiuntė poilsio miegą. Bilas atsivertė (vėl atsivertė). Šeima buvo išsaugota. Siela laimėta. Šis pasidalijimas sukelia daug apmąstymų: per daug apsiprantam su nuodėme arba sakom savo nuomonę be meilės, stovėdami teisėjo pozicijoje. Tikra tiesa yra sakoma su meile, ir ji turi savo kainą...
Trečiadienį svečias kalbėjo apie žmogaus tapatybę šiuolaikinio pasaulio kontekste: kas aš? Kaip mane Dievas sukūrė? Kuo būti sukūrė? „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27).
Ketvirtadienį LR kariuomenės kapelionas pulkininkas leitenantas kunigas Remigijus Butkevičius kalbėjo daugelį neraminančia tema apie karą: jo bijoti ar jam ruoštis? Siūlytina gyventi be baimės, bet žinoti, pasiskaityti, pasiplanuoti, ką vienu ar kitu atveju reiktų daryti. Meldžiam Dievo, kad nereikėtų, o ir užklupus gali būti viskas kitaip, bet vis dėlto...
Kapelionas Remigijus kalbėjo apie karo žiaurumus: visų širdys jame tampa sudiržusios, kraujuojančios, pervertos... Betgi visi esame vieno Tėvo vaikai. Ir kasdienybėje, ir kare. Pabaigė pasakojimą paskaitydamas jauno prancūzo laišką teroristams, kurių įvykdyto išpuolio metu tarp 150 žuvusiųjų buvo ir jo žmona. Vyras liko su kelių mėnesių kūdikiu ant rankų. Labai jautriai, iškentėtomis bemiegėmis naktimis, pagirdytomis maldos galios, vyras rašė: „Jūs negausit mano neapykantos. Skausmas begalinis, bet jis praeis, o mano vaikas augs laimingas...“ Kokia Dievo meilė tame žmoguje ir kokia maldos galia, kurianti taiką, ramybę, atleidimą dramatiškiausiuose gyvenimo įvykiuose.. O viskas prasideda ir tęsiasi nuo kasdienio šilto, uolaus, asmeninio santykio su Dievu. Kad reikiamu momentu Dievas stotų už mus kaip galingas kariūnas, ir mes atsilaikytume prieš piktojo strėles.
Penktadienį Vilniaus arkikatedros bazilikos vikaras kunigas Mozė Mitkevičius dalijosi mintimis apie Bibliją mūsų gyvenime – ar verta ją skaityti? Nagrinėjo kaip Jėzus Evangelijose kalba palyginimais, kaip juos suprasti, provokavo mąstyti ir kelti klausimus.
Šeštadienį Kauno arkikatedros bazilikos vikaras kunigas Artūras Kazlauskas kalbėjo, kodėl svarbus sekmadienio šventimas, ar reikia jį švęsti. Be kitų minčių, įsiminė liturgijos palyginimas su bendryste – po šv. Mišių visiems drauge pabūti, pasikalbėti, pasivaišinti. Argi ne šito mums visiems taip labai reikia – šilto pabuvimo kartu?
Pasidalijimas muzikiniais talentais
Per visus vakarus jaukiame, lauko gėlėmis ir žolynais papuoštame Kauno arkivyskupijos kiemelyje skambėjo koncertai su žinomais ir dar jaunais, talentingais atlikėjais. Antradienį gausiai susirinkę dainuojamosios poezijos gerbėjai klausėsi kunigo Erasto Murausko atliekamų kūrinių.
Giliai, jautriai, su pamąstymais, iškentėtu eilėraščiu žvelgta į įkalinimo įstaigose esančius paauglius. Lengva, gaivinančia melodija, padedant muzikuoti trims vaikams, kunigas Erastas kvietė mus į gilesnį Dievo ir artimo meilės pajautimą. Dėkojame Dievui, kad kunigas Erastas išdrįsta dalytis Viešpaties duotais talentais, kurie ramiai sklandė Papilio g. 3 kiemelyje. Viliamės išgirsti ir kituose Dievo ir žmonių kiemuose. Tesotina mūsų išalkusias sielas.
Apniukusį trečiadienio vakarą nuskaidrino žaisminga teatralizuota koncertinė programa „Tai meilė“, kurią atliko Justina Tomkutė-Petraitienė (sopranas), Rytis Janilionis (baritonas) ir Agnė Petraitytė (akomponuotoja). Skaidrūs balsai, nuotaikinga melodija ir... koncerto metu nutikusi netikėta situacija, iki ašarų prajuokinusi dainininkę Justiną ir žiūrovus. Nešti džiaugsmą – tai viena iš meilės spalvų.
Ketvirtadienį pasirodė Vytautas Strioga (vokalas, gitara, klavišiniai) ir Greta Zabielaitė (vokalas, klavišiniai) su programa „Lengvas JAZZ“. Dainavo bardų muziką, o Gretos skaidrus, ypatingos spalvos, vinguriuojantis melodiją balsas iš karto privertė suklusti ir eiti gilyn (o gal aukštyn?). Tie patys balsai vakare persikėlė į bažnyčią, malda šlovino Dievą.
Penktadienį skambėjo tarpukario lietuvių ir užsienio autorių populiarios dainos programoje „Nepamirštamas tango“, kurią atliko retro ansamblis „Randevu“. Visi drauge pritarėm, lingavom (kai kas ir pašoko) skambant žinomoms melodijoms.
Savaitei baigiantis, šeštadienį – nuostabus klasikinės ir sakralinės muzikos vakaras su baritonu Osvaldu Petraška.
Maldos vakarai: visų vienodai laukė Viešpats
Pasibaigus koncertams, vakarais iš Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčios, kur vyko Švenčiausiojo Sakramento adoracija, po Santaką sklido malda ir šlovinimo giesmės. Grupė vyresniųjų ir labai jaunų Dievo šlovinimu užsidegusių širdžių: misijų bendruomenė „Gyvybės medis“, Saulė Balsytė-Šakarnienė, Vytautas Strioga ir Greta Zabielaitė, Beatričė Jančiūtė ir Austėja Brazauskaitė, Matas Kaunietis ir Jovita Balsienė bei grupė „Evim Vivo“, šiuose vakaruose giedojo nuostabias giesmes, atiduodami visą šlovę Viešpačiui ir link Jo palydėdami drauge besimeldžiančius žmones.
Buvo daug ištikimųjų maldininkų, kurie visus vakarus meldėsi drauge, kai kurie užsuko gal vieną kitą kartą; daugelis atsitiktinių praeivių, kuriuos maloniai kalbino ir maldai kvietė Misijų savaitės savanoriai, užsuko tik trumpam; bet visų vienodai laukė Viešpats Švenčiausiajame Sakramente. Bažnyčioje taip pat laukė ir dvasininkai, pasiruošę išklausyti, patarti, pasitarnauti dvasiniu pokalbiu ar Sutaikinimo sakramentu.
Nuaidėjo, nuvilnijo Miesto misijų savaitė. Su pakvietimais, pasidalijimais, bendrystėmis, šventine nuotaika spindinčiais veidais. Su spalvotais balionais, vaikų džiaugsmingai nešamais, ir lipdukais su užrašais: ,,Nusišypsoki, Dievas tave myli.“ Ir šypsojosi. Ir gal patikėjo? Ką žinai, kuomet Gerasis Dievas prisiliečia? Saliamonas sakė: ,,Ir šitai praeis.“ Ir praėjo. Bet mes nuoširdžiai tikime, kad virš visko ir visame kame yra TAS, KURIS NEPRAEINA, kuris Amžinas, kuris savo mylinčiu žvilgsniu sušildo mūsų išdžiūvusias širdis. Ir mums tampa lengviau patikėti, kad esam be saiko mylimi Amžinojo Tėvo vaikai.
Miesto misijų savaitę vainikavo birželio 24-ąją 12 val. Kauno arkikatedroje bazilikoje švenčiama Šv. Jono Krikštytojo Gimimo iškilmė, kur melstasi už Kauną ir Kauno arkivyskupiją. Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo vadovaujama liturgija buvo švenčiama kartu su arkivyskupijos kunigais, parapijų bendruomenių atstovais. Buvo įteikti kasmetiniai arkivyskupijos garbės apdovanojimai už metų tarnavimą pasižymėjusiems bendruomenės nariams.
Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė
