Nuotraukos – „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės bei Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnybos
Spalio 20-ąją Misijų sekmadienį Kaune šventė iš įvairių Lietuvos vietų susirinkę tradicinio charizminio renginio – Atsinaujinimo dienos – dalyviai. Juos į VDU Didžiąją salę su priminimu „Vis mokiniai, visi misionieriai“ šį rudenį vėl sukvietė katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“.
Be įtraukiančio šlovinimo ir užtarimo, Švč. Sakramento adoracijos ir renginio kulminacijos – sekmadienio šv. Mišių, Atsinaujinimo dienoje nuskambėjo ir unikalus misionieriškas liudijimas iš kaimyninės Latvijos, Skaistkalnės, esančios ties Lietuvos–Latvijos pasieniu. Liudijimu konferencijose ir specialiame pokalbyje pasidalijo šios parapijos klebonas, latvis kunigas Andrejus Mèdinis (Andrejs Medinš).
Pasižymintis ne tik gyvu kalbėjimu, bet ir ypatingomis gyvenimo patirtimis, kurios atvedė ir subrandino kunigystei, ir daugybe darbų dėl gyvosios Bažnyčios kunigas Andrejus dosniai dalijosi liudijimu, kaip Dievas vedė jį, o dabar jis daugybei žmonių Latvijoje (nors sako, kad pas jį atvažiuoja ir lietuvių) padeda atrasti tikėjimą.
Būsiu kunigas, Dieve, jei tik Tu esi...
Pirmojoje konferencijoje „Gyvenimo liudijimas“ svečias pasidalijo apie sovietinę vaikystę, kai už vargonavimą bažnyčioje (nors tuomet, sakė, dar neturėjo tikėjimo, nes augo partijos narių šeimoje) buvo pašalintas iš pionierių viešai nukerpant jo kaklaraištį.
„Tada baigėsi mano vaikystė“, – sakė kun. Andrejus, kurio žingsniu į seminariją tuomet niekas netikėjo. Tačiau iš tikrųjų į kunigystę jis buvo pašauktas toli nuo Lietuvos, Afganistane, kai atsidūrė šio karo „mėsmalėje“ tarnaudamas sovietinėje armijoje. Parklupęs ant kelių kalnuose jis pasižadėjo Dievui („Dieve, jei tik Tu esi...“) būti kunigas. Iš verdančio pragaro, kur patyrė sunkių sužeidimų, sunkiausią akimirką buvo išgelbėtas: per tuos pačius kalnus 2 mėnesius traukė namo su besitraukiančia rusų kariuomene, su savo draugais; tada sugrįžo vos 40 (iš 600).
„Norėjau pirmiausia atlikti išpažintį, bet visos bažnyčios buvo uždarytos“, – pasakojo kun. Andriejus apie savo sugrįžimą į Rygą, kur tik iš ryto rado atidarytą bažnyčią. Galėjo rinktis kitus darbus, tačiau veržte veržėsi kuo greičiau (jau kitą dieną!) į seminariją.
Norėjau mylėti Dievą, bet negalėjau prisiliesti prie žmogaus
Tačiau studijuojant kilo ir klausimų: ar čia tikrai mano vieta? Dvasios tėvas ramino: tu neturi pakeisti seminarijos, bet turi pakeisti savo širdį. Praktikos jis buvo išsiųstas į Kalkutą. O Motina Teresė jam, kuris buvo ypač jautrus kvapams ir visiškai nepakeldavo dvoko, paskyrė raupsais sergančiųjų priežiūrą.
...Erdvė, kur guli raupsuotieji, milžiniška. Didžiulis stogas dengia nuo saulės. Tvyro baisus kvapas. Visi gulintieji su nupuvusiomis kojomis, rankomis žvelgia į akis. Šypsosi...
„Norėjau mylėti Dievą, artimą, bet negalėjau prisilieti prie žmogaus – jutau, kad aš nieko negaliu su savimi padaryti“, – dalijosi apie nepakeliamą sunkumą, ištikusį, kai jam buvo liepta išmaudyti vieną raupsuotąjį.
Meilė nėra jausmas, nėra pasakymas. Mylėti reiškia numirti sau, nustoti būti dėl savęs – sakė svečias ir pasakojo, jog tą akimirką vis dėlto suklupo, išmaudė tą žmogų, išvalė jo žaizdas (teisingiau – apkarpė apmirusias kūno dalis). Ir... apkabino. Šie žmonės tik to norėjo: kad būtų apkabinti mirties akimirką.
„Kai išgyvename tikrąjį žmogiškumą, tai yra savo silpnumą, turime sakyti: ne aš gyvenu, bet Kristus gyvena manyje“, – be kita, liudijo kunigas Andrejus Mèdinis (Andrejs Medinš).
Bažnyčios krizė – meilės krizė
Antrojoje konferencijoje „Misionieriška širdis“ latvis kunigas pasidalijo mintimis apie dabartinį pasaulį, kuriame esame maitinami „pusfabrikačiais“, kur daug teatro, netikrumo ir mažai tiesos, ir apie Bažnyčios situaciją, kurią pavadiname ir krize.
„Krizė – ne Bažnyčioje; krizė Bažnyčioje esame mes patys“, – be kita, dalijosi kun. Andrejus, sakydamas, jog mums pakanka žmonių Bažnyčioje, nepripažįstančių savojo meilės trūkumo, bet visada ieškančių to kituose. Jo mintimi, neklauskime, kas mums skauda Bažnyčioje; klauskime – kas Tau, Jėzau, skaudu dėl mūsų?
„Ir nebijokime pasaulio akyse atrodyti kvaileliais; mums nereikia atrodyti gražiai prieš pasaulį; mums svarbu patikti Dievui“, – sakė svečias, vis dėlto paklausdamas: o kiek yra žmonių, liudijančių Evangeliją? Koks yra šiandien krikščionių liudijimas? Ar yra žmonių, kurie pasiruošę numirti iš meilės? Mums svarbu, ką kiti pasakys. Tai padaro Bažnyčią sergančią ir silpną.
„Turim meilės viskam, o Jėzui?“ – retoriškai klausė svečias, atkreipdamas dėmesį, jog 1 valanda maldos – nėra nieko, kas dar galėtų suteikti prasmę kasdienybei.
Nerakinamos bažnyčios
Gal dėl to bažnyčios, kad ir kur kunigas Andrejus Mèdinis tarnaudavo, būdavo nuolat atidarytos, nes, pasak jo, nieko nėra blogiau, kai žmogus beldžiasi į užrakintas bažnyčios duris, kai jam ypač to reikia.
Būtent šiam kunigui vienas jaunas verslininkas padėkojo: „Ačiū, kad jūs neužrakinate bažnyčios“; taip šis žmogus, naktį užklydęs į kunigo Andrejaus įkurtos priklausomų asmenų bendruomenės bažnyčią, buvo išgelbėtas nuo savižudybės; šią bažnyčią Bruknoje savo rankomis, niekada savo gyvenime nemūriję, iš akmenų pastatė minėtos bendruomenės vyrai.
Pas šį kunigą prieš 25-erius metus pasibeldė pirmieji vargšai – narkomanai, alkoholikai, prašydami: neišvaryk manęs...
„Labai greitai, per keturias dienas, jau buvom keturiese. Supratau, kad turiu savo ordiną“, – šmaikštavo svečias. Taip įsikūrė Kalnų palaiminimų bendruomenė, skirta priklausomybių varginamiems žmonėms.
Dabar jis yra įsteigęs ir aviacijos mokyklą vaikams, vykdo jaunų tėvų ugdymo programą, nes šiandien mato didelį tėvo meilės trūkumą.
Pokalbio valandėlėje (kalbinamas Andriaus Jakelio) svečias iš Latvijos atsakė į klausimus, pasidalijo, kaip jam sekasi su parapijų žmonėmis, kaip sekasi evangelizacija (pasak kunigo, jis einąs po namus „paerzinti žmonių“). „Kai kada mane vadina statybininku, tačiau aš pats statyti nemoku“, teigė kunigas Andrejus. Vienas iš pavyzdžių – iškilusi bažnyčia kaime, kur gyveno tik 11 vyrų.
Dabar jis tarnauja Skaistkalnėje, kurioje trokšta įrengti piligriminę šventovę, ir sako: „Viskas mažoje parapijoje priklauso ne nuo popiežiaus, bet nuo Eucharistijos garbinimo. Bet kuri bendruomenė gyvuos, jei jos centre bus ne kunigas, o adoracija.“
Esame misijų kraštas
Sekmadienio Eucharistijai VDU salėje vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Vyskupas sakė, jog jis džiugiai dalijasi su Atsinaujinimo dienos dalyviais Evangelijos džiaugsmu Misijų sekmadienį. Geru žodžiu minėjo visus misionierius, kurie atiduoda savo gyvenimą misijoms iš Dievo meilės.
„Ir Lietuva yra misijų kraštas“, – kalbėjo vyskupas E. Bartulis su skausmu, kad žmonės mūsų Tėvynėje yra nutolę nuo Evangelijos šviesos. Jauni žmonės nepriima Santuokos sakramento, atsisako auginti vaikus. Pasidalijo, jog augdamas 10 vaikų šeimoje jautėsi pats laimingiausias. Vyskupo žodžiais, svarbiausias vaikams yra tėvų tikėjimo pavyzdys, Visi paraginti šiais Maldos metais susigrąžinti maldą šeimose, palaikyti gyvą ryšį su Viešpačiu.
Atsinaujinimo dienoje „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės koordinatorė Rūta Šalaševičienė pasidalijo su Atsinaujinimo dienos dalyviais džiugia žinia, jog būtent spalio 20 d. sekmadienį popiežius Pranciškus su 13-ka kitų šventųjų šventąja paskelbė ir italę Eleną Guerą – ji laikoma charizminio atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje pradininke, kreipėsi į popiežių Leoną XIII, kad šis atnaujintų pamaldumą Šventajai Dvasiai. Savo enciklikoje „Divinum illud“ šis popiežius XX a. pradžioje pavedė pasaulį Šventosios Dvasios veikimui.
2025 m. Atsinaujinimo dienos – sausio 26 ir balandžio 6 d.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
