Visuotinės Bažnyčios, 
Lietuvos, 
dalyvauja vyskupas, 
arkivyskupijos, 
tarnybos, centro, grupės.
Jono Pauliaus II piligrimų centro bendruomenė šią vasarą jaunimą kviečia vykti į Taizé. Kelionės data: 2015 m. rugpjūčio 14–25 d.
Prašome registruotis iš anksto el. p. piligrimu.centras@gmail.com arba mob. 8 686 15 225.
Atvykti į Taizé – tai savaitę būti kartu su bendruomene, kurią nuo pat įsikūrimo gaivina du siekiai: gyvenimas bendrystėje su Dievu per maldą ir prisiimta atsakomybė tapti taikos, ramybės ir pasitikėjimo skleidėjais žmonijos šeimoje.
Iš piligrimo Ginto liudijimo apie kelionę į Taizé 2015 metų Didžiąją savaitę:
Rašau, nes pajutau, kad Lietuvoje jaunimo tarpe labai smarkiai paplitęs žodelis „Taizé”. Beveik visi kažką girdėjo… Jau ketvirti metai lankau Ekumenines pamaldas Kauno arkivyskupijos Jono Pauliaus II piligrimų centre. Tenka pripažinti, kad didžioji dalis ten girdimų kalbų yra būtent apie Taizé, nes tai bene dažniausiai piligrimystę į Taizé organizuojantis centras Lietuvoje. Bet kas yra Taizé? Kodėl visi taip nušvinta paminėjus Taizé? Pirmą kartą atėjusį žmogų paprastai ištinka lengvas šokas, nes visi kalba apie nepaprastą Dievo veikimą ir stebuklus. Pradėjus šniukštinėti tampa aišku, jog Taizé – tai kaimelis Prancūzijoje, kur įsikūręs ekumeninis vienuolynas ir nuolat knibždėte knibžda jaunimo, nuolat šlovinamas Dievas ir pildosi daugybė maldų. Tiek pavyksta suprasti iš kiekvieno ten buvusio žmogaus pasakojimo. Bet išgirsti ir patirti – labai skirtingi dalykai. Per šias Velykas pirmą kartą nuvykau pasižiūrėti, kas verčia žmones taip jaustis ir kalbėti...
Ten, ant kalno, mokiniai matė šviečiantį Jėzaus veidą ir sakė: „Gera mums čia būti“ (Mt 17, 4). Visi, kurie susidūrė su Taizé, iškart supras, apie ką aš – euforija ateina per laiką, praleistą Taizé. Ir tą „gera man čia būti“ dėl įvairiausių priežasčių ištaria kiekvienas piligrimas Taizé. Man pačiam buvo nuostabi patirtis, kad ten, Dievo šešėlyje, tikrai galima pailsėti. Tai vieta, kur dieną ir naktį užėjus į bažnyčią išgirsi šlovinimo giesmes. Likdavau bažnyčioje ir iki 4 ir 6 valandų ryto, bet giesmės nenutildavo. Tuomet ir supratau, kad negali nevykti stebuklų ten, kur NUOLAT šlovinamas Viešpats. Pamačiau visą Taizé kalną, paskendusį malonės debesyje.